Valas Feeder Concept Turnament 50m

Dugnininkai retai specialiai meškerioja ešerius. Išimtis būtų Kuršmarės, kur taikomas tarsi hibridinis spininginis ir žūklės dugnine gaudymo principas. Bet dabar kalbėsiu apie Vidurio Lietuvą, o konkrečiai – Nevėžį, kadangi čia ešerių, kaip ir Kuršių ar Kauno mariose, yra daug ir didelių.

Sumaniau parašyti straipsnį apie valą. Kaip žinote, jo yra trys pagrindinės rūšys: monofilamentinis, fluorokarboninis ir supintas iš keleto ar keliolikos sintetinių gijų pintukas. Kadangi rašydamas noriu sužinoti viską iki smulkmenų, susirinkti kuo daugiau patikimos (niekada nesu garantuotas) informacijos, visa galva panirau į internetą, ėmiau vartyti žurnalus žvejybine ir ne vien žvejybine tematika, nes pasidarė įdomu, kada buvo pagamintos pirmosios vienos ar kitos rūšies gijos.

Yra sena lietuvių liaudies patarlė, kuri sako, kad kaip danguje, taip ir ant žemės. Kalbant apie vandens augalus ją būtų galima perfrazuoti – kaip ant žemės, taip ir vandenyje. Šįsyk noriu pasakyti, kad vandenžolės ne tik aktyviai dalyvauja praturtindamos telkinių vandenį deguonimi, tačiau ir formuodamos jų gruntą.

Laukti žvejui atplaukiančių iš Baltijos pirmųjų žiobrių Neryje yra tikras kantrybės išbandymas. Kituose Nemuno intakuose, jau nekalbant apie Dauguvos baseino upes, jie seniai kimba kuo puikiausiai, tačiau Neryje – dar ne. Ir tam yra svari priežastis – nuo jūros iki šios upės žiobriai turi sukarti didžiausią kelią.

Jei norite sumeškerioti savo gyvenimo lyną, manyčiau, kad neverta ieškoti ežerų, tvenkinių, karjerų, kur gyvena šios rūšies žuvys (didelės, suprantama), nes tas vietas žino visi arba daug kas, todėl konkurencijos gaudant netrūksta. Aš tokiu atveju pasirinkčiau senvages. Juk dar šiais laikais būna tokių, prie kurių takai nepraminti, gal tik koks vienas kitas vietinis gyventojas jas žino, bet ten plaukioja rinktiniai lynai.

Didelių karšių paprastai važiuojame žvejoti į didelius ežerus, Kuršių arba Kauno marias, Nemuno žemupį ir panašiai. Mažuose mūsų ežerėliuose tendencingai didelius karšius gaudo retas meškeriotojas. Dažniausiai tai būna vietiniai gyventojai, kurie puikiai pažįsta šalia esančio vandens telkinio žuvis, tiksliai nuspėja jų įnorius bei žino, kaip ir kada galima suvilioti plačiašonius.

Kad plonesnis pavadėlis geriau nei storesnis, nes mažiau kelia įtarimo žuvims, veikiausiai žino net pradedantys žvejai. Ta taisyklė tinka bet kuriam žūklės būdui.

Tęsdamas straipsnį apie žiobrių gaudymą dugninėmis, noriu pabrėžti, kad ne vien užmetimo svoris ir meškerykočio viršūnėlių jautrumas yra svarbios detalės šioje žūklėje. Ne ką mažesnę įtaką sėkmingai žvejybai turi ir dugninės ilgis, į ką veikiausiai dauguma žvejų net neatkreipia didesnio dėmesio.

Kaip patikrinti „picker“ ar „feeder“ tipo dugninių viršūnėlių stangrumą? Dažniausiai tai daroma prie vandens, pačioje žūklavietėje, kai brangi kiekviena rytinio ar vakarinio kibimo minutė ir, žinoma, po ranka jokių specialių prietaisų nėra, bet jų ir nereikia.

Trečia diena Nemune vienoje vietoje kasryt ateinu žvejoti karšių. Gaudau juos dugnine be šėryklėlių, nes nematau prasmės kabinti papildomų detalių paprastoje sistemėlėje, kadangi metu masalą tokiu atstumu, kad be problemų galiu ten numesti ir jauko rutulius. Dvi dienas neprastai kibę plačiašoniai staiga užsiožiuoja ir nebenori ragauti masalo. Tas masalas – perlinė kruopa ir 2 – 3 „dzikeliai“. Galima bandyti ir kuo kitu, tačiau šioje upės atkarpoje vietiniai meškeriotojai nuo seno kruopomis šeria karšius, tad toks pasirinkimas geriausias. Pats vidurvasaris, todėl masalas nedidelis, nors šiaip jau stambiems karšiams kartais ir naktiniai sliekai neprošal... Tądien grįžtu namo tuščiomis.