Valas Salmo Fluorocarbon 30m

Paulius atvažiavo patikrinti Kauno marias, tikslas kilograminis ešerys. Pažiūrėkime kaip sekėsi...

Regis, ką galima išsamiai parašyti apie spininginį pavadėlį, kuris yra pagamintas iš vienos ir tos pačios medžiagos – šiuo atveju iš fluorokarbono. Tiesą sakant, prieš pradėdamas straipsnį niekada negalvoju, kiek bus teksto, bet mąstau, ką tame tekste išdėstysiu, kaip pagrįsiu savas mintis. O minčių prisikaupė pakankamai...

Sumaniau parašyti straipsnį apie valą. Kaip žinote, jo yra trys pagrindinės rūšys: monofilamentinis, fluorokarboninis ir supintas iš keleto ar keliolikos sintetinių gijų pintukas. Kadangi rašydamas noriu sužinoti viską iki smulkmenų, susirinkti kuo daugiau patikimos (niekada nesu garantuotas) informacijos, visa galva panirau į internetą, ėmiau vartyti žurnalus žvejybine ir ne vien žvejybine tematika, nes pasidarė įdomu, kada buvo pagamintos pirmosios vienos ar kitos rūšies gijos.

Nors poledinės žūklės sezonas neilgas, tačiau savaip žavus ir viliojantis. Netgi pats įrangos pasiruošimas turi savo aurą. Ilgi ir niūrūs vakarai, praleisti meistraujant, nors šiek tiek nuramina mintis, kurios vis sukasi apie pirmąjį ledą, dar šiek tiek braškantį, bet itin dosnų.

Kuo labiau įsibėgėja vasara, tuo labiau kai kurie mūsų vandens telkiniai apželia vandens augalais. Ir tai tampa didelę problema meškeriotojams, kurie nori juose pažvejoti. O juk nedideliame ežere, karjere, tvenkinyje ar senvagėje tokiu metų laiku galima tikėtis puikaus laimikio – karosai, lynai, kai kur ir karšiai visai neprastai jaučiasi tuose džiunglėmis tapusiuose vandenyse.

Praeitame straipsnyje pasakojau apie specifines žūklavietes gaudant bolonine meškere, taip pat apie kai kurias jos įrangos dalis, o konkrečiai – apie patį meškerykotį ir ritę. Tačiau liko dar daug kas nepasakyta.

Apie žiobrių žūklę tiek dugnine, tiek ir plūdine meškere jau esu rašęs ne vieną straipsnį, veikiausiai rašysiu ir ateityje, rašau ir dabar. Dauguma žvejų turi savo mėgstamus gaudymo būdus, kuriuos pritaiko pamėgtose upėse. Tačiau kita dalis meškeriotojų orientuojasi į šių žuvų kibimą nekreipdami dėmesio į konkrečius vandens telkinius ir važiuoja žuvauti ten, kur geriausiai kimba. Tai – universalūs žūklautojai.

Nieko tikriausiai nenustebinsiu pasakęs, kad viena pirmųjų žuvų pavasarį, kuri pradžiugins žvejojantį dugnine arba plūdine meškere, bus kuoja. Tačiau kuoja kuojai nelygi ir dėl to prasideda visos įdomybės...

Dabar pačios trumpiausios vasaros naktys – regis, nespėjo visiškai sutemti, o dangus jau pilkėja, vanduo protakose tarp meldų sužvilga tamsiu metalo spindesiu ir virš galvos praskrieja pirmi paukščiai, skubantys rinkti maistą lizduose cypsintiems jaunikliams. Žuvys taip pat prisitaiko prie greitos nakties ir dienos kaitos ir skuba į ganyklas, besidriekiančias sekliuose Kuršių marių pakraščiuose, kol saulė nenutvieskė vandens ir jis netapo permatomas iki pat dugno kaip krištolas. Tada jos pasitrauks į užuolandas, kur viešpatauja šešėliai ir vėl apsilankys ganyklose tik kitą ankstyvą rytą.

Varto rankose žvejys nuo kabliuko nuimtą karosėlį ir mąsto: „Na, ir kvaila gi tu, žuvele, pagriebei ant kabliuko pamautą slieką, apgaulės nepastebėjai...“ Viena vertus, tiesos yra, nes žuvys vadovaujasi instinktais, taip turėtų būti bent jau teoriškai.