Svarelis Lucky John Lead Jig Ball 3g

Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.

Džigavimas nėra jau toks statiškas, monotoniškas darbas meškerykočiu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai, sakyčiau, vienas sudėtingesnių spiningavimo stilių, reikalaujantis be galo daug žinių, o kai kada ir labai gero fizinio pasiruošimo. Tai nėra ir siauros specializacijos spiningavimas, kuomet pakanka nusipirkti tinkamą šiai žūklei kotą, ritę, valą, saują galvakablių, keletą guminukų, išmokti Antano ar Juozo siūlomą masalo traukimo būdą ir sėkmingai žvejoti.

Tai, kad tokiu metų laiku upėse viliojant silikoniniais masalais ešerius, sterkus, galbūt ir lydekas, šis spiningavimo būdas yra vienas perspektyviausių – net neabejoju. Kita vertus, nereikėtų, o ir nenoriu, užsiciklinti žūkle tik šaltame vandenyje gaudant pasyvias plėšrūnes. Lygiai taip pat sėkmingai juo galima spiningauti pavasarį, vasarą, rudenį, kuomet grobuonių apetitas net labai geras arba... dar prastesnis nei dabar.

Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.

Pirmą kartą išsiruošus į tokią žūklę žvejui iškils dilema – gaudyti tvisteriais ar riperiais? Kadangi kalbėsiu ir apie vienus, ir apie kitus masalus, tai iš karto pasakysiu, jog reikia turėti abiejų rūšių guminukų.

Yra upėse vietų, kuriose beveik niekada nepamatysi žuvaujančių meškeriotojų. Tokių žūklaviečių pasitaiko ir ežeruose, tvenkiniuose (ypač pastaruosiuose), tačiau dabar kalbu apie tekantį vandenį ir žūklę nuo kranto. Įdomiausia, kad čia žuvų netrūksta, netgi priešingai – jų gali būti daugiau nei kituose šalimais esančiose upių atkarpose, kur žvejai žūklauja gana dažnai.

Esu rašęs straipsnį apie JAV sukurtą sistemėlę Carolina Rig, kuri pritaikyta basų žūklei, bet mūsų vandenyse puikiai tinka gaudyti ešerius, sterkus, kai kuriais atvejais – ir lydekas. Dabar norėčiau pakalbėti apie paprastesnį jos analogą Texas Rig arba Florida Rig.

Žvejai kalbėdami apie guminukus dažnai pabrėžia dvi jų savybes: „valgomas“ arba „nevalgomas“. Kas turima omenyje veikiausiai aišku, tačiau kodėl retai kada užsimenama apie tai, kad šie masalai skęsta arba ne? O juk guminuko plūdrumas yra ne mažiau svarbus, nes, tarkim, pirkdami voblerius spiningautojai visų pirma į tai ir kreipia dėmesį.