Ritė Salmo Sniper BaitFeeder 4

Meškeriojant karšius kartais vėlyvas rytas gali būti sėkmingesnis už ankstyvą. Bent jau trofėjaus dydžiu. Šį faktą pastebėjau seniai, ir jis būdingas bet kokio tipo beveik visiems vandens telkiniams.

Kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, feeder meškerės jau tapo kone tautinėmis dugninėmis dėl savo pavadinimo, nes bet kuri dugninė dabar dažnai vadinama „fyderiu“. Yra ir kita medalio pusė – tikrąsias tokio tipo meškeres neretai pamatysi naudojamas ne visai pagal paskirtį. Nors, aišku, jei taip žuvauti patogu, kodėl ne.

Regis, tokios žuvys kaip ūsoriai, kurie mėgsta akmenuotas sraunumas, o tai reikštų, mūsų įsivaizdavimu, šaltą vandenį, tokiu metų laiku ir tokiu oru kibti turėtų labai prastai. Bet išties yra visai kitaip, čia randu nemažai paralelių su neseniai publikuotu straipsniu apie sterką.

Straipsnio tęsinį apie Neries žiobrius turbūt vertėtų rašyti esamuoju laiku, nes tai nutiko vakar, t. y. penktadienį. Šią savaitės dieną, nors veikiau jau popiet, meškeriotojai apskritai gana dažnai žvejoja. Dėl to penktadienių ir nemėgstu – patinka žuvauti ten arba tada, kai aplink nėra kitų meškeriotojų, net nesvarbu, kokiu žūklės būdu žuvis begaudau.

Nemuno žemupys tarsi magnetas traukia visus Lietuvos žvejus. Pavasarį čia paprastai suvažiuoja plūdininkai ir dugnininkai gaudyti karpinių žuvų. Suprantama, kad populiariausias ir vienas geidžiamiausių laimikių yra karšis. Jau kalbėjau apie Nemuno žemupį ir jo karšius, todėl dabar papasakosiu apie kitas žuvis ir kitokią žūklę.

Kalbant apie vėgėlių žūklę, reikėtų išskirti dvi pagrindines zonas, ir kiekvienoje iš jų šių žuvų žvejyba turi savų niuansų. Pirmoji būtų visų vėgėliautojų Meka – Nemuno žemupys. Tai santykinis upės apibūdinimas, kadangi hidrologiniu požiūriu žemupys Nemune yra gerokai mažesnis.

Kadangi vasara, o ypač rugpjūtis, yra atostogų metas ir daug meškeriotojų kartu su šeimomis traukia prie Baltijos jūros, manau, šis Tomo Mykolaičio pasakojimas pravers tiems, kurie norės ne tik pasikaitinti saulėje mūsų pajūrio paplūdimiuose, bet ir užmesti meškerę į sūrius vandenis...

Dar savaitę žiobrių gaudymas tęsis, o po to žiobriautojams teks pamiršti šį malonų užsiėmimą iki kito pavasario. Nors kodėl – juk šias žuvis galima sėkmingai žvejoti ir visus metus, išskyrus tą pertrauką, kuomet jos neršia.

Kai turiu laisvesnių dienų, pasitaiko, jog per parą einu žvejoti ir du kartus. Kad būtų smagiau – laimę bandau skirtingais žūklės būdais. Ir taip nutinka ne taip jau retai.

Nieko tikriausiai nenustebinsiu pasakęs, kad viena pirmųjų žuvų pavasarį, kuri pradžiugins žvejojantį dugnine arba plūdine meškere, bus kuoja. Tačiau kuoja kuojai nelygi ir dėl to prasideda visos įdomybės...

Praeitame rašinyje paminėjau eilę priežasčių, kodėl mes norime pagauti ūsorių, bet jo nepagauname. Straipsnio pabaigoje užsiminiau, kad augalinės kilmės masalu pirmąjį ūsorių sužvejojau atsitiktinai begaudydamas šapalus, o po to...

Nesuklysiu pasakęs, kad ūsorius yra vienas geidžiamiausių mūsų žvejų laimikių net nesvarbu kokį žūklės būdą jie pasirinktų: meškeriotų dugnine, plūdine, spiningautų ar museliautų. Gal kai kam šis pasakymas atrodo gana keistas, tačiau ūsorių galima tikslingai žvejoti dar ir spiningu bei museline. Taip pat nesumeluosiu, jei teigsiu, jog pagautas upėje stambus ūsorius tampa kuriam laikui tų apylinkių legenda. Galbūt išimtis yra Nemuno aukštupys, kur šių žuvų populiacija dar gana didelė, o jų gaudymą dzūkai įsisavinę labiau nei bet kurio krašto meškeriotojai.