Spiningas Team Salmo Treno 24 2.29

Šiais laikais gerą spiningą kai kurie žvejai apibūdina keturiais esminiais žodžiais: skambus, kietas, lengvas, trumpas. Aš, kaip suprasite, į tai žiūriu su tam tikromis išlygomis.

Gal prieš penkiolika metų vieną vėlų rudenį man į rankas papuolė vilniečio draugo dovanotas gana neįprastas masalas. Pasak bičiulio, tai lenkų meistrų „auksarankių“ darbas, tikra naujiena sukurta gaudyti salačiams. Tuo metu Lenkijos namudininkų gaminti vobleriai, bent jau Europoje, buvo gana paklausūs ir kad jie kibūs – įsitikinau ne kartą.

Tai, kad tokiu metų laiku upėse viliojant silikoniniais masalais ešerius, sterkus, galbūt ir lydekas, šis spiningavimo būdas yra vienas perspektyviausių – net neabejoju. Kita vertus, nereikėtų, o ir nenoriu, užsiciklinti žūkle tik šaltame vandenyje gaudant pasyvias plėšrūnes. Lygiai taip pat sėkmingai juo galima spiningauti pavasarį, vasarą, rudenį, kuomet grobuonių apetitas net labai geras arba... dar prastesnis nei dabar.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Yra lietuviška patarlė, kuri sako, kad iš bado šuo ir žolę ėda. Tikrai nesiruošiu rašyti apie badą, žolę ar šunis, rašysiu apie žuvis ir joms žvejoti skirtą įrangą. O toji patarlė kažkuria prasme atitinka šio straipsnio pagrindinę mintį, kadangi specializuotus meškerykočius iš bėdos galima panaudoti ir ne pagal paskirtį.

Meškeriotojai, kurie kažkada skaitė „Žūklės“ žurnalą, tebeskaito ir dabar publikuojamus mano straipsnius, tikriausiai puikiai žino, jog nemažai voblerių, guminukų bei kitų spininginių masalų perdažau arba bent jau suteikiu viliokliams papildomus spalvinius akcentus. Šiame straipsnių cikle pasidalysiu patirtimi dažant įvairių rūšių masalus.

Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.

Kas gali žvejui būti blogiau už blogą orą? Atsakysiu: absoliuti nekiba. Nes kitąsyk žūklautojui lietus, vėjas, šaltis tarsi nueina į antrą planą – jei žuvys aktyviai čiumpa masalus, meteorologinių negandų paprasčiausiai nejauti.

Vienas iš dažnesnių rudeninių taktinių variantų norint pagauti upėje didelį sterką – ilgas ir nuobodus pasirinktos vietos „šukavimas“ masalais, tikintis, kad būsimasis laimikis anksčiau ar vėliau išalks...

Sterkus masiškai gaudome tvenkiniuose ir ežeruose, Kuršių ir Kauno mariose, Nemune. Na, taip – Kauno marios irgi yra patvenktas Nemunas, reiškia, kad tai – tvenkinys, o Kuršių marios – šios upės delta. Tačiau kitose mūsų upėse sterkai tikslingai žvejojami retai.

Vieni masalai nukonkuruoja kitus ir tai yra natūralu. Todėl vis rečiau pamatysi spiningautoją, kuris žuvautų vartiklėmis. Na, taip – jomis intensyviai gaudomos lašišos, šlakiai, taip pat neišėjo iš „mados“ ir salačių žūklė blizgėmis, bet aš kalbu apie populiariausias plėšrūnes – lydekas. Ir turiu omenyje neseniai aprašytas lengvas vartikles.

Rugsėjis, regis, turėtų būti mėnuo, kai plėšrūnės kimba geriau nei bet kada. Tačiau nuorodą į konkretų metų laiką gali būti netiksli jau vien todėl, kad žuvų aktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tarkim, oro temperatūros, vandens sušilimo ar atšalimo laipsnio, debesuotumo, slėgio, vandens lygio, jo skaidrumo ir panašiai.