Spiningas Team Salmo Ballist Medium

Kaip ir bet kuriuo metų laiku, taip ir rudenį, lydekos ar sterkai, apskritai visos plėšrūnės kimba tam tikromis bangomis. Atspėti, kada taip nutiks, gana sudėtinga, kaip ir pasakyti, kiek laiko truks geras kibimas. Pasitaiko, jog, tarkim, aštriadantės masalus gerai griebia tik kokį pusvalandį, o po to daro 3–4 valandų pertrauką. Jų „sujudimas“ kartais pasitaiko kokius tris kartus per dieną, kartais – vos vieną sykį.

Jei prieš gerą dešimtmetį 2,50 m ilgio kotas, tuometinių spiningautojų akimis, būtų trumpas, tai dabar veikiausiai jį pavadintume pakankamai ilgu. Trijų metrų ir ilgesnių spiningų netgi sunku rasti, tai veikiau specializuota įranga, tarkim, skirta lašišų gaudymui. Universaliose kotų serijose, kurios orientuotos į plėšrūnių žvejybą platesniame diapazone, turiu omenyje tiek žuvų rūšinę sudėtį, tiek įrankių testus, akcijas, pritaikymą gaudyti vienais ar kitais masalais, ilgesnių nei 2,50 m ilgio spiningų dabar pasitaiko palyginti retai.

Nekibių spininginių masalų nebūna. Bet būna netinkamas jų panaudojimas. Ir dar būna pirmas įspūdis, kuris neretai apgauna, kadangi susidaroma išankstinė nuomonė, kuri ir turi kone lemiamą reikšmę žūklės rezultatams.

Meškeriotojai, kurie kažkada skaitė „Žūklės“ žurnalą, tebeskaito ir dabar publikuojamus mano straipsnius, tikriausiai puikiai žino, jog nemažai voblerių, guminukų bei kitų spininginių masalų perdažau arba bent jau suteikiu viliokliams papildomus spalvinius akcentus. Šiame straipsnių cikle pasidalysiu patirtimi dažant įvairių rūšių masalus.

Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.

Kas gali žvejui būti blogiau už blogą orą? Atsakysiu: absoliuti nekiba. Nes kitąsyk žūklautojui lietus, vėjas, šaltis tarsi nueina į antrą planą – jei žuvys aktyviai čiumpa masalus, meteorologinių negandų paprasčiausiai nejauti.

Praeitame straipsnyje sakiau, kad didesnį žuvų kiekį velkiaudamas pagaunu tada, kai masalą traukių prieš srovę, nors neteigiau, kad negali būti ir atvirkščiai. Žinoma, tokie atvejai yra žymiai retesni, dažniau pasitaiko, kad plėšrūnės vienodai gerai čiumpa vilioklius plukdomus abiem kryptimis. Tačiau geresnis kibimas plaukiant pasroviui yra pasitaikęs ne sykį ir ne du, iš to taip pat padariau kai kurias išvadas.

Sterkus masiškai gaudome tvenkiniuose ir ežeruose, Kuršių ir Kauno mariose, Nemune. Na, taip – Kauno marios irgi yra patvenktas Nemunas, reiškia, kad tai – tvenkinys, o Kuršių marios – šios upės delta. Tačiau kitose mūsų upėse sterkai tikslingai žvejojami retai.

Vieni masalai nukonkuruoja kitus ir tai yra natūralu. Todėl vis rečiau pamatysi spiningautoją, kuris žuvautų vartiklėmis. Na, taip – jomis intensyviai gaudomos lašišos, šlakiai, taip pat neišėjo iš „mados“ ir salačių žūklė blizgėmis, bet aš kalbu apie populiariausias plėšrūnes – lydekas. Ir turiu omenyje neseniai aprašytas lengvas vartikles.

Rugsėjis, regis, turėtų būti mėnuo, kai plėšrūnės kimba geriau nei bet kada. Tačiau nuorodą į konkretų metų laiką gali būti netiksli jau vien todėl, kad žuvų aktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tarkim, oro temperatūros, vandens sušilimo ar atšalimo laipsnio, debesuotumo, slėgio, vandens lygio, jo skaidrumo ir panašiai.

Rašydamas apie žvejybą velke paprastai akcentuoju kokios nors žuvies gaudymą, tos žūklės taktiką, rečiau straipsnis būna apie velkiavimą konkrečiais masalais. Veikiausiai rašau ne nuo to galo, kadangi pradedant velkiauti pirmiausiai reikia įsigyti atitinkamą įrangą. Suprantama, kad be valties ir variklio šis meškeriojimas neįmanomas, kaip ir šiais laikais jis neįsivaizduojamas ir be echoloto. Bet gal pakalbėsiu apie paprastesnius dalykus, tarkim, apie valą.

Neturiu omenyje salačio valgymo pietums ir tikrai nerašysiu žuvies gaminimo receptų. Tačiau apie salačių žūklę spiningu galiu mintimis pasidalinti. Kažkada ilgokai teko pavargti, kol vobleriais suviliojau savo pirmąjį šios rūšies plėšrūną. Blizgėmis juos pakankamai sėkmingai spiningaudavau ir anksčiau, bet po to vis labiau pradėjo plisti lig tol mažai bandyti masalai, žvejai juos labai gyrė, tad ir aš pratinausi prie naujovių. Pradžioje teko šiek tiek pavargti, bet puikiai menu, jog vobleriu pirmąjį salatį suviliojau paskutinę vasaros savaitę...