Meškerė Salmo Elite Bolognese Light MF 420

Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.

Veikiausiai pasirodys keista, kad prasidėjus rudeniui rašau apie augalinės kilmės masalus. Tačiau nenustebkite, o išbandykite ir tada galėsite įsirašyti tuos vilioklius į savo būsimų žūklių „repertuarą“ arba juos išbraukti.

Nesuklysiu tvirtindamas, kad nemaža dalis mūsų meškeriotojų dar ligi šiol gana šnairai žiūri į boloninę ir žvejodami su plūde įranga mieliau renkasi populiarią tolimojo užmetimo match meškerę. Kiekvieno teisė rinktis įrangą, su kuria jam žuvauti patogiau, visgi norėčiau plačiau apžvelgti boloninės privalumus ir patarti, į ką reikėtų atsižvelgti perkant tokio tipo meškerę.

Nežvejojančių supratimu, kuo toliau užmesi meškerę, tuo didesnę pagausi žuvį. Ir jie visada nustebs, kuomet pasakysi, kad tas gausus laimikis, kurį sumeškeriojai, buvo pagautas visai šalia namų, tarkim, Vilniaus, Kauno ar kito miesto ribose.

Nieko tikriausiai nenustebinsiu pasakęs, kad viena pirmųjų žuvų pavasarį, kuri pradžiugins žvejojantį dugnine arba plūdine meškere, bus kuoja. Tačiau kuoja kuojai nelygi ir dėl to prasideda visos įdomybės...

Kaip ir žadėjau, tęsiu pasakojimą apie meškeriojimą plūdine meškere įsibridus. Faktiškai tokia žvejyba naudojama tol, kol upės nepasidengė ledo pluta ir yra vienodai perspektyvi visą atviro vandens sezoną.

Nors labiau mėgstu žvejoti tolimojo užmetimo match tipo meškere, tačiau pastaruoju metu vis dažniau imu į rankas boloninius meškerykočius. Ta tendencija būdinga mūsų žvejams, tai galima matyti atėjus prie vandens telkinių. Boloninės meškerės smarkiai ištobulėjo, tačiau, kaip kiekvienas daiktas, ir nebūtinai žvejybinis, turi ir privalumų, ir trūkumų. Šiek tiek pastebėjimų ta tema...

Dabar pačios trumpiausios vasaros naktys – regis, nespėjo visiškai sutemti, o dangus jau pilkėja, vanduo protakose tarp meldų sužvilga tamsiu metalo spindesiu ir virš galvos praskrieja pirmi paukščiai, skubantys rinkti maistą lizduose cypsintiems jaunikliams. Žuvys taip pat prisitaiko prie greitos nakties ir dienos kaitos ir skuba į ganyklas, besidriekiančias sekliuose Kuršių marių pakraščiuose, kol saulė nenutvieskė vandens ir jis netapo permatomas iki pat dugno kaip krištolas. Tada jos pasitrauks į užuolandas, kur viešpatauja šešėliai ir vėl apsilankys ganyklose tik kitą ankstyvą rytą.

Vidudienis. Temperatūra komfortiška – apie 24 laipsnius. Vėjas silpnas, tačiau pučia ne pietys, o šiaurės vakarų brizas ir žuvys Skirvytėje bei Atmatoje vangios. Ką tokioje situacijoje daryti ir kaip neprarasti meškeriojimo dienos, jei atvažiavai į Nemuno žemupį ar jame esančią Rusnės salą?

Smagu, kada pavasaris ankstyvas – meškeriotojams atviro vandens sezonas būna ilgesnis, nes ir visos žuvys pradeda kibti gerokai anksčiau nei įprasta. Tarkim, žiobriai, kurių žūklė Lietuvoje tapo vos ne nacionaline švente. Nors kodėl „vos ne“, juk kai kuriuose mūsų regionuose Žiobrinės iš tiesų švenčiamos. Tačiau aš ne apie lietuvių liaudies papročius susiruošiau rašyti, labiau rūpi žūklė.