Meškerė Salmo Diamond Match 15

Nemažai žvejų gerą karpinių žuvų kibimą sieja su pavasariu. Tiesos tame yra, tačiau reikia turėti omenyje, kad pirmasis pavasario trečdalis paprastai nebūna itin dosnus laimikiais, sakyčiau, veikiau nutinka priešingai. Ypač tai juntama žuvaujant didesniuose stovinčiuose vandens telkiniuose.

Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Turiu omenyje apskritai viską, ypač globalius dalykus, tarkim, politinę ir ekonominę situaciją pasaulyje, klimatą ir panašiai. Apie politiką ir ekonomiką patylėsiu, ne mano kompetencijoje tai nagrinėti, o ir žvejams (manau, bet kuriam žmogui) toji suirutė įgriso iki gyvo kaulo, visi trokšta ramybės bei pastovumo. Kai kurie jau nieko nebenori girdėti nei matyti, todėl bando gelbėtis išlikdami abejingi bet kokiems naujiems įvykiams – kas bus, tas bus, vis tiek nieko nepakeisiu...

Lynus mes įpratę vadinti šilumamėgėmis žuvimis. Iš tiesų juk taip ir yra – auksašoniams patinka sulės įšildyti vandenys, jie nėra jautrūs deguonies trūkumui, tad puikiai jaučiasi vandenžolėmis apžėlusiuose dumblynuose, kuriuos kitos žvynuotosios neretai aplenkia iš tolo. Bet kiekviena žuvų rūšis kuo nors nepanaši į kitas ir turi savitą ekologinę nišą.

Argi ne keista, kaip greitai mes įpratinome karpius – baltyminiais kukuliais, šapalus – konservuotais kukurūzais ar kitas žuvis – iš užsienio atvežtais sliekais ir musės lervomis gaudyti. Aš jau nepamenu, kada paskutinė kartą mačiau žvejį, ant kabliuko apsiuvą, laumžirgio lervą ar dėliukę užsikabinusį. Manding, kad ateities meškeriotojai greitai nežinos, kuo iš tikrųjų žuvys maitinasi ir lyg maži vaikai galvos, kad batonai ant medžių auga, o pieną iš vandens gamina.

Upėse rėvas pastebi kiekvienas meškeriotojas. Netgi neseniai pradėjęs žuvauti ir dar gerai nemokantis „skaityti“ tekančio vandens žvejys, pamatys tą iš bendro upės „konteksto“ išsiskirianti dugno akmenų darinį. Nors yra viena sąlyga – vandens lygis turi būti normalus arba žemas (geriau pastarasis), nes pakilęs vanduo paslepia dalį rėvų.

Kuomet upėje žvejoji daug metų, ją išmoksti „skaityti“ kaip atverstą knygą. Pasakiau gal labai banaliai, bet taip iš tiesų ir yra. „Ežeriniam“ meškeriotojui srūvantis vanduo, jei jis nemato iškilusių akmenų, žolynų ar nuo kranto neįžvelgia visiškai seklių dugno vietų, yra vienodas – tiesiog teka...

Dauguma plūdininkų vengia meškerioti stiprioje tėkmėje. Nors žodis „vengia“ čia galbūt nėra pats tinkamiausias, veikiau reikėtų sakyti, kad jie paprasčiausiai nemoka žuvauti su plūdine įranga, kur upės vanduo bėga greitai arba greičiau nei vidutiniškai. Ypač, jei tose vietose yra dar ir nemažas gylis.

Praeitame rašinyje pasakojau apie aktyvaus žūklavimo plūdine upėse privalumus. Faktas, kad tie privalumai ima ryškėti tik tada, kai žvejybos būdas įsisavinamas profesionaliai, o tam, be abejonės, prireikia daug laiko, kantrybės bei kažkiek smegenų. Ir tai liečia ne tik gaudymą plūdine, tačiau ir spiningavimą, žvejybą dugnine, museline ir panašiai. Betgi nėra idealaus žuvų gaudymo būdo, nes kitu atveju mes turbūt išgaudytume visas žvynuotąsias.

Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.

Veikiausiai pasirodys keista, kad prasidėjus rudeniui rašau apie augalinės kilmės masalus. Tačiau nenustebkite, o išbandykite ir tada galėsite įsirašyti tuos vilioklius į savo būsimų žūklių „repertuarą“ arba juos išbraukti.

Veikiausiai jau būčiau nutraukęs pažintį su priekrančių ir sekliųjų vandenų augalais, jei ne šiųmetis lietingas gegužis, kuomet dar vasaros pradžioje upės buvo ištvinusios taip, jog net ir daug tikrųjų sausumos augalų atsidūrė vandenyje. Kita vertus, taip nuolat nutinka Nemuno vidurupyje, nes dėl Kauno HE ši upė kone kasdien daugiau ar mažiau apsemia savo pakrantes.

Nors šis straipsnis apie kuojų jaukinimą, tačiau pradėsiu nuo to, kad per pirmąsias pavasarines žūkles nenaudoju jokio prievilo. Priežastis pasakiau ankstesniuose straipsniuose, bet galiu trumpai pakartoti – tokiu metų laiku upės ištvinusios, vanduo gana aukštas, tačiau jis nesulaikomai senka. Kita vertus, upė kasmet kinta, todėl vietos, kuriose pernai gerai kibo kuojos, šįmet jau gali būti kitokios.

Šitą straipsnį rašau paskutinėmis pirmos kovo dekados dienomis, kuomet oras giedras, sausas ir, nors pučia smarkokas šiaurys, bet namuose sėdėti žvejui yra nepakeliama kančia. Tačiau, kiek rodo mano žvejybinė praktika, tokiu metų laiku žuvų kibimas būna gana prastas. Dar pernelyg anksti, nes per daug šaltas vanduo, ir tikėtinas laimikis, o tai būtų kuojos, meknės, plakiai, galbūt ir vienas kitas karšis, tik bando išsijudinti ir masalus ragauja kol kas vangiai.

Vos prasidėjus atviro vandens sezonui visi plūdininkai nedelsdami puola prie upių. Paprastai laimikiui tuo metu žvejai neišrankūs: kibs kuoja – gerai, strepetys – irgi neblogai, aukšlė – paims ir tą. Tačiau galima tuo metu pameškerioti netgi labai smagiai ir pagauti tikrai didelių žvynuotųjų. Kalbu apie meknes.

Vasario pradžioje sparčiai kylanti oro temperatūra ir tirpstantis ledas ežeruose ir tvenkiniuose atveria arba tuoj atvers meškeriotojams plačius atviro vandens horizontus. Tačiau vanduo dar labai šaltas, nes šiuo metų laiku yra kalendorinė žiema, todėl žuvys neskuba palikti gelmės ir artėti prie krantų.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Įvadiniame rašinyje daugmaž nupasakojau apie Nemuno vietas, kurios tarsi nėra niekuo ypatingos – tai senos, apgriuvusios ir mažai pastebimos dambos. Bet čia žuvų gausu visą vasarą, jų nemažai gali būti net ir antroje rudens pusėje.

Rugpjūtį ir rugsėjį Nemune plūdine sėkmingai meškeriojau kuojas, plakius, karšius bei šapalus. Spalio pradžioje po staigaus orų atšalimo staiga viskas tartum apsivertė aukštyn kojomis – lig tol buvusi puiki žūklavietė staiga tapo visiškai tuščia.

Šis straipsnis bus tarsi baigiamasis akordas mano pasakojime apie klasikinės plūdės konstrukciją. Šįsyk aptarsiu plūdžių korpuso formas, į kurias veikiausiai didžiausią dėmesį ir atkreipia žūklaujantys plūdine meškere.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.