Meškerė Salmo Diamond Feeder 90

Ne kartą esu sakęs, kad žvejyba dugnine meškere pastaruoju metu įgavo tarytum kitokią prasmę, kadangi neseniai šiuo žūklės būdu susidomėję meškeriotojai jį tapatina tik su, pasak jų, „fyderiavimu“. Kalbant lietuviškai, tai būtų žuvų gaudymas dugnine meškere su šėryklėlėmis arba žūklė feeder tipo dugninėmis.

Kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, feeder meškerės jau tapo kone tautinėmis dugninėmis dėl savo pavadinimo, nes bet kuri dugninė dabar dažnai vadinama „fyderiu“. Yra ir kita medalio pusė – tikrąsias tokio tipo meškeres neretai pamatysi naudojamas ne visai pagal paskirtį. Nors, aišku, jei taip žuvauti patogu, kodėl ne.

Straipsnio tęsinį apie Neries žiobrius turbūt vertėtų rašyti esamuoju laiku, nes tai nutiko vakar, t. y. penktadienį. Šią savaitės dieną, nors veikiau jau popiet, meškeriotojai apskritai gana dažnai žvejoja. Dėl to penktadienių ir nemėgstu – patinka žuvauti ten arba tada, kai aplink nėra kitų meškeriotojų, net nesvarbu, kokiu žūklės būdu žuvis begaudau.

Jeigu paklaustume šeimininkių, kokia didžiausia nelaimė nutinka prieš pat Velykas, veikiausiai dauguma jų atsakytų, kad bedažant šventinius kiaušinius lyg tyčia (toks Merfio dėsnis) įtrūksta ar sudūžta pats gražiausias margutis. Tačiau ne apie kiaušinių dažymą šis pasakojimas, o apie žūklę.

Jei straipsnį pradėčiau populiaria įžanga, kad „žiobrių pagauna visi, bet ne visi vienodai daug“, faktas, kad turėčiau omenyje dugninę. Meškeriojant plūdine galimas variantas, jog ir visai liksi be nieko, nes toks žūklavimas sudėtingesnis, sistemėlių įvairovė didesnė, reikalingas ir didesnis žvejo meistriškumas. Nors kita vertus...

Straipsnių ciklą apie Šešupės šapalus pradėjau tarsi ne nuo to galo, nes paprastai rašiniuose mes pirmiausiai rašome, kur rasti žuvis, kokią žūklės taktiką naudoti, o tik po to pasakojame, kokiais jaukais jaukinti ir masalais gaudyti. Kita vertus, instrukcijų apie eiliškumą niekas nekūrė, tiesiog taip labiau įprasta. Bet kokiu atveju dabar kalbėsiu apie tai, kas dar liko nepasakyta...

Patinka rašyti straipsnius „ant karštųjų“. Noriu pasakyti, kad rašyti ne iš atminties, kurioje lieka vis didesnės spragos, nes laikas bėga, o mes nejaunėjam, tačiau tada, kai keletą dienų žvejoji beveik be pertraukų tas pačias žuvis ir sėdi prie darbastalio su dar neišblėsusiais žūklės įspūdžiais. Ir tuomet, regis, paprasti, elementarūs visiems žinomi dalykai duoda peno pamąstymams.

Visai neseniai rašiau, kaip rudenį nukritusi vandens temperatūra stimuliuoja žuvų aktyvumą. Tačiau šaltas rugsėjis daro savas pataisas ir staigus temperatūrinis šuolis neigiamai atsiliepia kai kurių žuvų kibimui. Ypač taikiųjų, ypač tų, kurios nemėgsta didelių gelmių, nes vanduo, kaip žinote, pirmiausiai ima šalti nuo žemesniųjų sluoksnių ir seklumose.