Blizgutė žieminė Lucky John Peip 70mm

Teigiama, kad pats aktyviausias žūklės būdas yra spininingavimas, nuo jo praktiškai neatsilieka gaudymas museline meškere. Leiskite suabejoti – man kažkodėl atrodo, kad ne ką mažiau energijos žvejys sunaudoja blizgiaudamas iš po ledo. Ypač stengdamasis suvilioti stambius ešerius.

Spiningu žvejoti galima be pertraukų ištisus metus. Vienintelis veiksnys, dėl kurio tenka atsisakyti šio žūklės būdo, yra vandens telkinių paviršių užtraukęs ledas. Tačiau spiningavimo gerbėjų džiaugsmui šiųmetinė žiema neskuba, tad pernai pavasarį prasidėjęs žūklės atviruose vandenyse sezonas tęsiasi ir nemažai galimybių, kad taip ir nenutrūks.

Pagrindinis akcentas, kur žiemą ieškoti ešerių dažniausiai būna oro temperatūra ir šio metų laiko mėnuo. Anot tradicinių „burtų“, dryžuotieji pirmledžiu plaukioja ir maitinasi vienose vietose, viduržiemyje – jau kitur, o pavasariop pasirenka dar kitokias vandens telkinių vietas.

Jei pažiūrėtume į poledinei žūklei skirtų masalų arsenalą, pamatytume, kad dviem masalų rūšims modelių įvairove neprilygsta nė vieni kiti viliokliai. Beje, būtent jie yra ir seniausiai naudojami žieminėje žūklėje. Turbūt supratote, kad turiu omenyje avižėles ir vertikaliąsias blizges.

Nors savo straipsniuose pirmledį akcentavau, kaip geriausią laikotarpi gaudyti lydekas švytuoklėmis, visgi čia yra irgi tam tikrų niuansų.

Kaip ir minėjau ankstesniuose straipsniuose apie poledinę lydekų žūklę, švytuoklės nėra vieninteliai kibūs masalai gaudant šias plėšrūnes. Lyginant su vertikaliosiomis blizgėmis, jos – neseniai atsiradę viliokliai. Žieminės blizgutės, o taip vertikaliąsias poledinei žvejybai skirtas blizges vadina mūsų meškeriotojai, būtų bene pats pirmasis masalas žieminėje žūklėje apskritai, kuriuo priešistoriniais laikais žvejai pradėjo žuvis gaudyti iš po ledo.

Ištirpęs žiemą ledas, žvejams, kurie mėgsta meškerioti stovinčio vandens telkiniuose, sukelia daug problemų. Tiesą sakant, yra trys pagrindinės: kaip pasiekti nutolusią nuo krantų žuvį, ją rasti, kaip suvilioti? Kol ežerus ir tvenkinius dengė ledas, viskas atrodė paprasčiau ir įprasčiau, dabar žūklės sąlygos pakito kardinaliai.

Anksčiau daug kas buvo paprasčiau. Tarkim, kad ir poledinė žūklė blizgutėmis. Prieš kokius tris dešimtmečius Lietuvoje švytuoklėmis praktiškai niekas nežvejojo ir netgi apie šį masalą daugelis meškeriotojų nė nebuvo girdėję. Gaudėme paprasčiausiomis, dažniausiai savadarbėmis, vertikaliosiomis blizgutėmis ir laimikiu nesiskundėme.

Atsitokėję po pirmledžio stambesni ešeriai po truputį ima sklaidytis į mažesnius būrelius ir traukia į vandens telkinių gilumą. Tik didesniuose ežeruose bei tvenkiniuose arčiau kranto dar galima užtikti gausesnius šių žuvų būrius, bet mažuose ežerėliuose, karjeruose jie slampinėja prie pat dugno pasiskirstę po keliolika ir taip bando maitintis. Sakau „bando“, kadangi storėjant ledui ešerių aktyvumas menksta sulig kiekviena diena.