Vobleris Salmo Bass Bug Green

Žvejyba poperiais spiningautojams dažniausiai asocijuojasi su lydekų gaudymu vandenžolėmis smarkiai apaugusiuose sekliuose ežeruose bei tvenkiniuose. O kaip kitos žuvys? Tarkim, ešeriai, juk pastarieji plėšrūnai irgi mėgsta gainioti žuveles vandens paviršiuje. Beje, net gerokai dažniau nei aštriadantės plėšrūnės.

Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Vandens paviršiuje plūduriuojančius augalus galima suskirstyti dar ir į papildomus pogrupius, nes kai kurie iš jų įsišaknija dugne, tačiau savo lapus bei žiedus iškelia į vandens paviršių. Kiti – visą laiką plauko virš vandens stumdomi bangų bei vėjo, nešami srovės.

Ar gali lydeka išgyventi ten, kur jokių kitų žuvų nėra? Sakau, kad gali. Vargu ar ji pasieks bent vidutinį savo dydį, tačiau iki 2,0–3,0 kg gal ir užaugs. Bet tai labai jau reti, tiesiog išimtiniai atvejai.

Atvirai pasakius, net nežinau kaip vienu žodžiu reikėtų vadinti vandens telkinius, apie kuriuos ruošiuosi pasakoti, kadangi jie gana skirtingi. Tačiau turi ir daug bendro – tai siauri, maždaug iki 7–10 m pločio ir ne visai seklūs vandens „koridoriai“, kuriuose yra bent šiokia tokia tėkmė. Dar vienas vienijantis bruožas – visi jie galiausiai įteka į kokį nors tvenkinį, ežerą, kai kurie jungia du minėtus stovinčio vandens telkinius.

Lydekų žvejybai žolėtuose ir sekliuose vandenyse tinkamų voblerių pasiūla nėra itin didelė. Gal kas prieštaraus, bet aš jų tikrai daug nerandu, daug daugiau matau spiningavimui vandens paviršiuje skirtų modelių, kurių dydis labiau tinka šapalams ir ešeriams. Nesakau, kad tokio voblerio nečiups stambesnė lydeka, anaiptol, bet net ir vasarą ji neretai renkasi stambesnę nei smulkesnę auką.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.