Vobleris Lucky John Pro Vikara 62

Kaip ir minėjau ankstesniuose straipsniuose apie poledinę lydekų žūklę, švytuoklės nėra vieninteliai kibūs masalai gaudant šias plėšrūnes. Lyginant su vertikaliosiomis blizgėmis, jos – neseniai atsiradę viliokliai. Žieminės blizgutės, o taip vertikaliąsias poledinei žvejybai skirtas blizges vadina mūsų meškeriotojai, būtų bene pats pirmasis masalas žieminėje žūklėje apskritai, kuriuo priešistoriniais laikais žvejai pradėjo žuvis gaudyti iš po ledo.

Man visada patinka žvejoti nežinomuose vandens telkiniuose arba tose vietose, kur dar nesu buvęs. Už nežinomybės uždangos slypi paslaptis, intriga: kažin, kokia žuvis užkibs? Neretai fantaziją pakursto nuogirdos, nors, reikia pripažinti, jos gana dažnai būna perdėtos, nes žuvų laimikių dydžiai ir kiekiai, kaip įprasta žūklėje, ilgainiui išauga.

Praeitame straipsnyje daugiausiai dėmesio skyriau aplinkybėms, dėl kurių susidrumsčia vanduo. Taip pat rašiau, kaip į tai reaguoja dauguma mūsų žuvų. Dabar būtų laikas pakalbėti apie masalus, kurie labiausiai tinka spiningaujant drumstame vandenyje.

Išsitęsti apie voblerių dažymą nagų laku ir spiritiniais rašikliais galėčiau net ne dviejuose, bet veikiausiai kokiuose penkiuose straipsniuose, kadangi šių masalų spalvinimas turi begalę įvairių „smulkmenų“. Nors išties tai nėra jokios smulkmenos, o gana svarbūs dalykai, visus šiuos niuansus supratau tik per kelis dešimtmečius. Tačiau minėsiu tik kai kuriuos dažniausiai naudojamus, o šis straipsnis bus anksčiau rašyto tęsinys.

Ištirpęs žiemą ledas, žvejams, kurie mėgsta meškerioti stovinčio vandens telkiniuose, sukelia daug problemų. Tiesą sakant, yra trys pagrindinės: kaip pasiekti nutolusią nuo krantų žuvį, ją rasti, kaip suvilioti? Kol ežerus ir tvenkinius dengė ledas, viskas atrodė paprasčiau ir įprasčiau, dabar žūklės sąlygos pakito kardinaliai.

Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.

Pateikęs į viešumą straipsnį apie rattlin tipo masalus, buvau maloniai nustebintas, kad nemažai žvejų susidomėjo šiais viliokliais. Veikiausiai naujos kartos meškeriotojai nėra to konservatyvaus lietuviško būdo, todėl bandysiu pratęsti temą apie ratlinus. Kadangi tai yra mūsų spiningautojų gana mažai naudojami viliokliai, derėtų pirmiausiai išsiaiškinti, kaip apskritai reikia jais žvejoti.

Jei šiuo atšiauriu metu vandens telkinyje, paprastai tolokai nuo kranto pamatysite, neskubiai pavėjui dreifuojančią valtį, žinokite, kad tapote liudininku įdomaus atvejo - spiningavimo vertikaliai nugramzdintais spiningo masalais, kuriuos tokiu būdu galima pakišti priedugnėje susibūrusiems plėšrūnams tiesiai į panosę.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.