Vobleris Lucky John Chubby 4F

Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Ankstesniuose rašiniuose vardytos žuvys sudaro didžiąją mano laimikių dalį. Kiti upelių gyventojai užkimba netikėtai, arba jų žūklei randu kur kas perspektyvesnių vandens telkinių.

Kuomet vidurdienį termometro stulpelis ima „pliusuoti“ virš trisdešimties laipsnių ir nuo karščio danguje ištirpsta netgi debesys, žuvauti, regis, beprasmiška. Tiesą sakant, tokiu oru ilgai pabuvus ant saulės iš tiesų daug kas gali pradėti regėtis, bet aš ne apie tai. Kalbu apie šapalus, kuriems šitokie orai nė motais ir jie veikiausiai vieninteliai visoje upėje dabar kuo puikiausiai maitinasi. Tik nepagalvokit, jog tai geriausias paros metas jų žūklei, bet visgi...

Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.

Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.

Praeitame rašinyje kalbėjau apie pelkėtų ežerėlių raudes. Tačiau juose kartais galima pagauti ir kuojų. Tačiau tik kartais, kadangi šios žuvys nemėgsta rūgštaus vandens, negali ištverti ir menko deguonies kiekio.

Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia spiningautojams – prastas metų laikas. Tuomet įsigalioja lydekų ir sterkų žūklės draudimai, upės, kuriose jie galėtų suvilioti šapalų, meknių, salačių, ešerių, yra patvinusios, drumstos, o ir pastarąsias žvynuotąsias tada pagauti sudėtinga. Todėl dauguma spiningautojų tarsi pasiskirsto į tris grupes: vieni puola žuvauti stovinčiuose vandenyse prieš nerštą vangiai į masalus reaguojančių ešerių, antri bando upėse sugundyti iš nerštaviečių grįžtančias lašišas ir šlakius, treti pasuka upelių link, kur galima rasti upėtakių...

Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams.

Praeitame rašinyje apie salačius bandžiau paaiškinti, kad „skalambyti pavojaus varpais“ dėl šių žuvų kiekio mūsų vandens telkiniuose kol kas dar nereikia. Pasikartosiu, kad ši vasara man kol kas yra „derlinga“ būtent salačių laimikiu. Derėtų papasakoti, kaip juos gaudžiau...

Turiu įprotį – jei jau pradedu spiningauti kokias nors žuvis tam tikros rūšies masalais, „drožiu“ iki „pažaliavimo“, kol galutinai neįsisavinu tiek tos žvynuotosios gaudymo subtilybių konkrečiais viliokliais, tiek ir masalo galimybių gundant numatytą laimikį.

Kai saulė ima liesti aukštesnių medžių viršūnes, prasideda antrasis vakarinės žūklės etapas. Dabar šešėliai ilgėja sulig kiekviena minute, vėjas visiškai nurimsta ir šapalai užsiima pozicijas, kurios jiems patogios vakariniam maitinimuisi, nė neįtardami, kad gali tuojau pakliūti spiningautojo ant kabliuko.

Vasarą yra du praktiškai lygiaverčiai laikotarpiai, kada geriausiai kimba žuvys – tai ankstyvas rytas ir vėlyva popietė. Priklausomai nuo oro, rytinis kibimas gali tęstis iki kokios vienuoliktos valandos, o neprasta vakarinė žvejyba prasidėti anksčiau. Galbūt žuvys masalus mielai ragaus ir sutemus, o tai reiškia, kad dar neišaušus bei vėlyvą vakarą.

Kaip jau rašiau pirmame straipsnyje apie spiningavimą esant tokioms oro sąlygoms, nepalankūs žūklei orai ne visada reiškia, kad mes nieko nesužvejosime. Juk žuvys niekur nedingo, o ir be maisto jos apsieiti negali.
Todėl, pasikartosiu, pirmoji žvejo užduotis yra surasti tinkamą žūklavietę. Vieną jau radome, o dabar bandykime ieškoti kitos.

Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...

Jei paklaustume spiningautojų, kokie Nemuno ruožai (turiu omenyje upės dalį žemiau Kauno HE) patys žuvingiausi, visi vienbalsiai patvirtintų, kad tie, kur yra dambų. Žinoma, tų tikrųjų akmeninių, bet ne smėlinių. Tačiau Nemune rastume ir daugiau gerų žūklaviečių. Beje, jos dar geros ir tuo, kad čia rečiau spiningaujama, todėl, kalbant meškeriotojų kalba, nėra „nugaudytos“.

Kaip jau sakiau aname straipsnyje apie šapalų spiningavimą, mūsų upės drumstėsi ir drumsis. Beje, ateityje tik daugiau, todėl turime mokytis žvejoti tokiomis sąlygomis.

Praeitame rašinyje šapalams skirtus voblerius suskirsčiau į grupes, minėjau pačius mažiausius, kurie tinkami nebent ultraligt spiningavimui. Taip pat žadėjau papasakoti apie jų pravedimą. Pažadą išpildžiau tik minimaliai, tad šiame rašinyje apie žūklės techniką teks pakalbėti plačiau.