Vobleris Illex Deep Diving Chubby 38 Clockwork Orange

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.

Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.

Kas niekada negyveno daugiabučio namo pirmame aukšte, tas nesupras, kas yra triukšmas. Prie sklindančių garsų iš artimiausios gatvės, kur nuolatos burzgia mašinos, priprantama, kaip ir prie ošiančių nuo vėjo medžių ar lietaus barbenimo į palangę. Tačiau šūkaujantys po langais jaunuoliai, praeitame amžiuje pagamintas ir vis dar tebeeksploatuojamas kaimyno automobilis, pusę metų trunkantis remontas viršutiniame aukšte gali išvesti iš proto.

Turiu įprotį – jei jau pradedu spiningauti kokias nors žuvis tam tikros rūšies masalais, „drožiu“ iki „pažaliavimo“, kol galutinai neįsisavinu tiek tos žvynuotosios gaudymo subtilybių konkrečiais viliokliais, tiek ir masalo galimybių gundant numatytą laimikį.

Vasarą yra du praktiškai lygiaverčiai laikotarpiai, kada geriausiai kimba žuvys – tai ankstyvas rytas ir vėlyva popietė. Priklausomai nuo oro, rytinis kibimas gali tęstis iki kokios vienuoliktos valandos, o neprasta vakarinė žvejyba prasidėti anksčiau. Galbūt žuvys masalus mielai ragaus ir sutemus, o tai reiškia, kad dar neišaušus bei vėlyvą vakarą.

Nusipirko spiningautojas to sezono „topinį“ voblerio modelį, žvejojo, kur yra nemažai žuvų, vietos „patentuotos“, tačiau nė velnio nekimba. Na, gal diena tokia, kai nesiseka, gal žvynuotosios vangios, pabandys ryt...

Kaip jau rašiau pirmame straipsnyje apie spiningavimą esant tokioms oro sąlygoms, nepalankūs žūklei orai ne visada reiškia, kad mes nieko nesužvejosime. Juk žuvys niekur nedingo, o ir be maisto jos apsieiti negali.
Todėl, pasikartosiu, pirmoji žvejo užduotis yra surasti tinkamą žūklavietę. Vieną jau radome, o dabar bandykime ieškoti kitos.

Spiningavimas drumstame vandenyje gal ir nereikalauja iš žvejo kokio nors specialaus techninio pasirengimo – tiks tie patys įrankiai bei masalų pravedimo metodai kaip įprasta, tačiau didele dalimi sėkmingą žūklės baigtį nulems vilioklių pasirinkimas.

Pirmuosius pavasarinius šapalus meškeriotojai pagauna žvejodami ant plūdinės meškerės kabliuko užkabintu batono gabalėliu. Arba spiningaudami vobleriais, tačiau... begundydami šiais masalais atgal į jūrą grįžtančias lašišas bei šlakius, o tai reiškia, kad veikiau atsitiktinai nei tikslingai.

Praeitame rašinyje šapalams skirtus voblerius suskirsčiau į grupes, minėjau pačius mažiausius, kurie tinkami nebent ultraligt spiningavimui. Taip pat žadėjau papasakoti apie jų pravedimą. Pažadą išpildžiau tik minimaliai, tad šiame rašinyje apie žūklės techniką teks pakalbėti plačiau.

Yra tokia lietuviška patarlė, kuri sako, kad mokaisi, mokaisi, o galiausiai kvailas numiršti. Matau šiokias tokias sąsajas su žūkle, nes kiek bežuvautum, tačiau žvejybinės technologijos žengia į priekį ir tu negali nuo jų atsilikti. Todėl ir mokaisi, mokaisi...

Anksčiau gana dažnai rasdavau užsienio autorių straipsnių, kuriuose žvejai įrodinėdavo, kad masalo spalva praktiškai neturi reikšmės norint sėkmingai žvejoti plėšrūnes. Paprastai šie spiningautojai tvirtindavo, kad labiausiai žuvis gundo vilioklio judesiai, virpesiai ir meškeriodamas beveik bet kokiu dirbtiniu masalu, jei tik tinkamai jį pasiūlysi grobuonei, nesvarbu kokios būtų oro sąlygos, metų ar paros laikas, ją sugundysi. Skaitydavau, tarkim, kaip Džonas ir Bilas atvykę į Kanadą praretino vietinių lydekų gretas spiningaudami skirtingų spalvų, bet to paties modelio vobleriais, ir belikdavo tik pavydėti.

Prieš tai rašytas straipsnis apie rudeninių šapalų gaudymą buvo labiau bendrinio pobūdžio. Skaitytojai paprastai nori konkretumo. Tikiuosi, kad šiame rašinyje jo bus daugiau.

Nors kalbėsiu apie meknių spiningavimą, bet negaliu nepaminėti kai kurių paradoksalių dalykų, kurie liečia šių žuvų žūklę.

Nors kai kurie pradedantieji spiningautojai net nesupranta, kas yra tas tikrasis tvičingas, tačiau vien šis žodis jiems skamba labai patraukliai, kitų meškeriotojų laimikiai įrodo, kad geresnio (ar tikrai, ar visada?) spiningavimo būdo nėra, todėl šiuo metu patys perkamiausi yra minnow tipo skęstantieji bei neutralaus plūdrumo vobleriai. Kai yra paklausa, pasiūla netrunka – žūklės prekių parduotuvėse būtent tokio tipo voblerių rasite daugiausiai.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.