Vobleris Bomber Fat A

Kuomet rudenį oras staiga atvėsta, dangus apniunka ir nakties bei dienos temperatūra susilygina ir termometro stulpelis nepakyla aukščiau 10 °C, telkinių pakrantės ištuštėja – meškeriotojai kurį laiką daug rečiau rodosi prie vandens. Turiu omenyje konkrečiai šiuos metus, kai į vasarą panašus rugsėjis per porą dienų tapo tipiniu lietuvišku spaliu. O tokį žvejų „išnykimą“ įtakoja dvi pagrindinės priežastys.

Visus rašinius apie žvejybą faktiškai derėtų rašyti esamuoju arba būsimuoju, bet ne būtuoju laiku. Tačiau taip darau ne visada, nes toks straipsnių publikavimas turi keletą niuansų, kurie į nepatogią padėtį gali pastatyti jų autorių. Kodėl? Nes bet kokiu atveju rašoma remiantis praeitų, užpraeitų ir dar ankstesnių metų įžvalgomis. Deja, jos gali ir nepasitvirtinti.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.

Išmokiusiu mane velkiauti „krikštatėviu“, nedvejodamas įvardyčiau Gintarą Nauckūną. Bet ne tik su Gintaru teko taip žuvauti, ir ne vien iš jo sėmiausi šio žūklės būdo gudrybių. Vienas geresnių Kauno velkiautojų ir žvejų apskritai yra Ričardas Naudžius.

Rugsėjis baigiasi, tačiau šiltos, o kartais net ir tvankios dienos neskuba trauktis, toks įspūdis, kad vadinamoji bobų vasara tarsi susijungė su tikrąja vasara. Žuvys, jei ir jaučia rudens alsavimą, tai tik todėl, kad šviesus paros metas tapo jau gerokai trumpesnis. Bet dienomis jos dažnai kimba tokia pačia maniera kaip liepą ar rugpjūtį, ypač šapalai, meknės, salačiai...

Spiningavimas drumstame vandenyje gal ir nereikalauja iš žvejo kokio nors specialaus techninio pasirengimo – tiks tie patys įrankiai bei masalų pravedimo metodai kaip įprasta, tačiau didele dalimi sėkmingą žūklės baigtį nulems vilioklių pasirinkimas.

Yra tokia lietuviška patarlė, kuri sako, kad mokaisi, mokaisi, o galiausiai kvailas numiršti. Matau šiokias tokias sąsajas su žūkle, nes kiek bežuvautum, tačiau žvejybinės technologijos žengia į priekį ir tu negali nuo jų atsilikti. Todėl ir mokaisi, mokaisi...

Pasitaiko dienų, kuomet mane apima rašymo „priepuoliai“ ir tada rašau nesustodamas ir tik po to perskaitau, ką parašęs. Grafomanija tai ar kažkas kito, nežinau, bet dabar bandau aiškintis ar paaiškinti, kuo vieni vobleriai skiriasi nuo kitų, jei atsižvelgsime į jų kainas. Tiksliau – tęsiu tą temą, kurią pradėjau straipsnyje „Kuo vienas vobleris geresnis už kitą“.

Savo seną posakį, kad tai, kas tinka viskam, dažniausiai netinka niekam, rašydamas apie velkiavimui pritaikomus voblerius perfrazuočiau. Dabar sakyčiau, kad tai, kas tinka viskam, gali labai tikti tik kai kam.

Tęsdamas straipsnių ciklą apie velkiavimą, kaip ir žadėjau, paminėsiu voblerius, kuriais dažniausiai žvejoju. Rašinio pavadinime vengiau žodžio „kibiausi“, „geriausi“ ir panašių epitetų, nes galbūt koks nors žvejys pasakys, kad yra kitų dar geresnių, kibesnių šio tipo masalų. Sunku ginčytis, aš žiūriu iš savo pozicijų ir kalbu apie tuos vilioklius, kuriais gaudau. Ir pagaunu.

Vasara į pabaigą, jau ir rugsėjis ant slenksčio mina, vis vėsiau, lietingiau, tačiau toks oras turi ir savų privalumų – mūsų platumų žuvims vandens temperatūra tampa kone ideali ir jos visai neprastai kimba. Žinoma, staigūs slėgio kritimai daro neigiamas korekcijas. Tačiau staiga išlenda iš už debesų saulė ir upių paviršius atgyja, nes čia gyvenantys šapalai ir meknės stengiasi nutverti vis dar tebeskraidančius arti vandens vabzdžius, po lietaus į vandenį įkritusius žiogus, įvairius vabalus. Kalbėsiu apie meknę, kurią dabar labai sėkmingai galima spiningu gaudyti vėlyvą vakarą ir naktį.

Nors kai kurie pradedantieji spiningautojai net nesupranta, kas yra tas tikrasis tvičingas, tačiau vien šis žodis jiems skamba labai patraukliai, kitų meškeriotojų laimikiai įrodo, kad geresnio (ar tikrai, ar visada?) spiningavimo būdo nėra, todėl šiuo metu patys perkamiausi yra minnow tipo skęstantieji bei neutralaus plūdrumo vobleriai. Kai yra paklausa, pasiūla netrunka – žūklės prekių parduotuvėse būtent tokio tipo voblerių rasite daugiausiai.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.