Sukriukė Lucky John Bonnie Blade 13,4g

Tai nutiko prieš penkiolika metų. Lapkričio 4 d. atvykau prie vieno nedidelio tvenkinio netoli Kauno. Čia lankydavausi gana dažnai, laimikiu irgi dažniausiai likdavau patenkintas, tačiau pastarosios žūklės šiame vandens telkinyje nelabai džiugino. Juokaudamas pasakysiu, jog veikiausiai todėl, kad tą atmintiną dieną (ir ne tik tą!) galėčiau reabilituotis už visas paskutines nesėkmes. Net neįtariau, kad manęs laukia didžiulis siurprizas.

Kaip ir sakiau praeitame straipsnyje, smulkiose upėse gyvenančių žuvų įvairovė nėra itin didelė. Juolab, skirtinguose upeliuose, dominuojančių žvynuotųjų rūšys gali taip pat gerokai skirtis, o kai kurių nerasite apskritai arba jos bus aptinkamos tik tam tikrose to vandens telkinio atkarpose, tarkim, aukštupyje arba žemupyje.

Norint tiksliai išnagrinėti kiekvieno upelio ichtiofauną, tektų kalbėti ir apie konkretų telkinį, bet tai jau būtų visiškai kitokio tipo rašinys. Todėl bandykime panagrinėti mus labiau dominančias žuvų rūšis, nepriklausomai, koks tų žvynuotųjų tankumas yra vandens telkinyje. Pradėkime nuo geidžiamiausio spiningautojų laimikio.

Vandens paviršiuje plūduriuojančius augalus galima suskirstyti dar ir į papildomus pogrupius, nes kai kurie iš jų įsišaknija dugne, tačiau savo lapus bei žiedus iškelia į vandens paviršių. Kiti – visą laiką plauko virš vandens stumdomi bangų bei vėjo, nešami srovės.

Jei anksčiau sukriukėmis gaudydavau itin retai, tai pastaruoju metu, o ypač pastaruosius penkis sezonus, žvejojau tikrai dažnai. Kalbu būtuoju laiku, kadangi, kaip vėliau pamatysite, šių žuvų gaudymas besisukančiomis blizgėmis dabar dar nebus toks efektyvus kaip vasarą.

Raudės tarsi sutvertos gyventi mažuose sekliuose ir gausiai augalija apžėlusiuose vandens telkiniuose. Todėl smulkūs pelkių ir miškų ežerai – jų stichija...

Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.

Tęsdamas straipsnį apie sukriukes, nuo ešerių pereinu prie „rimtesnių“ žuvų. Veikiausiai niekas nesistebi, kad dryžuotiems plėšrūnams buvo skirta tokia didelė rašinio dalis – juk jie šiais masalais gaudomi dažniausiai. Bet nemažiau patirties turiu ir kitų plėšrūnių spiningavime besisukančiomis blizgėmis.

Spiningaudamas „kasdieniškai“, dalyvaudamas įvairiose plėšriųjų žuvų gaudymo varžybose įsitikinau, kad sukriukės yra universalūs masalai, kas liečia žuvų įvairovę. Praktiškai nėra mūsų vandenyse grobuonių, kurios nesigundytų minėtais viliokliais.

Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia spiningautojams – prastas metų laikas. Tuomet įsigalioja lydekų ir sterkų žūklės draudimai, upės, kuriose jie galėtų suvilioti šapalų, meknių, salačių, ešerių, yra patvinusios, drumstos, o ir pastarąsias žvynuotąsias tada pagauti sudėtinga. Todėl dauguma spiningautojų tarsi pasiskirsto į tris grupes: vieni puola žuvauti stovinčiuose vandenyse prieš nerštą vangiai į masalus reaguojančių ešerių, antri bando upėse sugundyti iš nerštaviečių grįžtančias lašišas ir šlakius, treti pasuka upelių link, kur galima rasti upėtakių...

Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams.

Rudenį mėgstantys spiningauti upėse susiduria su viena didele problema – tėkmė be perstojo neša apmirusius vandens augalus. Žolės masiškai pradeda plaukti antroje sezono pusėje, kartais po ankstyvų šalnų.

Rugpjūčio antra pusė, rugsėjis lydekų gaudytojams turėtų asocijuotis su šių plėšrūnių gaudymo sezono pradžia. Aš taip kalbu turėdamas omenyje faktą, kad šios plėšrūnės, kaip ir gegužės mėnesį, vėl teigiamai ima žiūrėti į metalinius masalus.

Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...

Jei paklaustume spiningautojų, kokie Nemuno ruožai (turiu omenyje upės dalį žemiau Kauno HE) patys žuvingiausi, visi vienbalsiai patvirtintų, kad tie, kur yra dambų. Žinoma, tų tikrųjų akmeninių, bet ne smėlinių. Tačiau Nemune rastume ir daugiau gerų žūklaviečių. Beje, jos dar geros ir tuo, kad čia rečiau spiningaujama, todėl, kalbant meškeriotojų kalba, nėra „nugaudytos“.

Bendraujant su salatininkais galima pastebėti keistą faktą – jie naudoja masalus, kurie gerokai skiriasi. Detaliau išnagrinėję situaciją pamatysime, jog kartais vieni spiningautojai pagauna daug plėšrūnų, o kiti – nė vieno, kitąsyk vienodai laimė šypsosi visiems.

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Viename savo straipsnių jau pasakojau apie rubber jig masalą. Reikėtų darsyk pasakyti, kad jis nenaujas, tačiau mūsų vandenyse nėra populiarus. Gal kažkas ir dažniau bando šiuo viliokliu žvejoti, tačiau nepasiekęs reikiamų rezultatų padeda į masalinę ir pamiršta...

Žvejai turi begalę stereotipų. Tarkim, dauguma spiningautojų sakys, kad raudona spalva patinka ešeriams, bet salatį tik baido. Na, nežinau... Tai, jog ji gundo ešerius, aš ir pats ne sykį rašęs. Kad salatis bėga nuo raudonai padažytų blizgių ar voblerių – ginčyčiausi. Gal šio plėšrūno raudoni akcentai ir netraukia, tačiau vargu ar gąsdina. Bet ne apie ešerius ar salačius kalbėsiu, o apie lydekas...

Turbūt nė vienas spiningautojas neabejoja, kad raudona spalva ešeriui yra pati gražiausia. Dryžuotieji plėšrūnai raudoniems tonams jaučia nenugalimą trauką. Yra įvairių teorijų, kodėl ešeriai taip susižavėję šia spalva, bet jų dabar neanalizuosiu. Nors, mano nuomone, praktikai visos plėšriosios žuvys teigiamai reaguoja į raudoną, kai kuriais atvejais netgi salatis. Visgi straipsnis apie ešerius ir sukriukes, tad neišsiplėsiu.

Jei manęs kas nors būtų klausęs prieš penkerius metus, ką rinkčiausi žvejodamas meknes – sukriukę ar voblerį, nedvejodamas atsakyčiau, kad voblerį. Tačiau dabar gana smarkiai dvejočiau. Pastaruoju metu vis dažniau spiningauju sukriukėmis – savotiškas sugrįžimas atgal. Tad, kol vanduo šiltas ir šios žuvys pakankamai aktyvios paviršiniuose vandens sluoksniuose, visgi pirmiausiai laimę bandyčiau sukriuke.