Žymiai anksčiau nei atverčiamas kalendoriaus lapelis su data rodančia, jog prasidėjo lydekų gaudymo sezonas, kiekvienas spiningautojas planuoja pirmąją išvyką: pasirenka, atsižvelgiant į sezono ypatumus, vandens telkinį, sustyguoja įrankius ir ekipuotę – labai nesinori, kad pirmas blynas „iškeptų prisvilęs“, tačiau nesėkmių pavyksta išvengti ne visada. Kas dar nesusidūrė su tokia situacija, tas gali pasisemti naudingos patirties iš vieno atvejo, tapusio man ir mano kolegai įsimintinu ir dar sykį patvirtinusiu, kad žūklėje ne viską lemia teisingai pasirinkta taktika – dažnai masalinėje pasigendi to, ko, regis, tikrai neturėjo prireikti spiningaujant ne sykį lankytame ežere ar upėje.
Masalai, kurie nepriklauso nė vienai didesnei dirbtinių masalų grupei.
Tai gali būti plėšriosios žuvims skirti masalai, kurie pagal savo išvaizdą, panaudojimą labai specializuoti ir jais žvejojama retai. Dažniausiai tokiems masalams taikomi mažiau žinomi žūklės stiliai arba populiaresnių žūklės stilių pasirinkimas jais žūklaujant yra nedidelis. Nepaisant to, atitinkamomis sąlygomis šie masalai gali būti labai kibūs. Dažniausiai tai – spiningavimui pagaminti masalai.
Taip pat gali būti masalai skirti taikiosioms žuvims, kurie imituoja įvairius gyvius arba augalinės kilmės vilioklius dažnai ne vien savo išvaizda, bet dar ir kvapu bei skoniu, pavyzdžiui, uodo trūklio lervas arba kukurūzo grūdus. Natūralios kilmės masalų imitatoriai dažniausiai naudojami žvejojant dugnine ir (arba) plūdine meškere, labai retai – spiningaujant.
Retais atvejais kai kurie specifiniai masalai gali būti taikomi ir plėšriųjų, ir taikiųjų žuvų žūklei.