Guminukas Lucky John Troutino 2.1'

Kaip jau ir minėjau, lapkričio antroji pusė ir gruodžio pradžia niekada nelepina orais. Bet tame yra vienas retai minimas privalumas – smarkiai ištuštėja vandens telkinių pakrantės. Kadangi tokiomis sąlygomis žvejoti yra menkas malonumas, pirmiausiai „atkrenta“ tik šiaip mėgėjai užmesti meškerę. Gerokai sumažėja ir vyresnio amžiaus meškeriotojų, vaikų, nes šis laikotarpis sutampa su kvėpavimo takų virusinių infekcijų plitimu, gripo epidemijomis ir kitomis panašiomis ligomis. Seniems meškerės „vilkams“ dažnas negalavimas yra ir sąnarių skausmai, kurie šiuo metu kaip taisyklė smarkiai paūmėja.

Sugalvoti kažką „Tooookio!“, t. y. kuo arba kaip negaudo kiti žvejai svajoja kiekvienas meškeriotojas. Žinoma, jei tas sumanytas masalas ar masalo pravedimo būdas rezultatyvus, nes kitu atveju visi šie išradimai neturi prasmės.

Sliekų būna visokiausių: didelių ir mažų, storesnių ar plonesnių, raudonų, beveik juodų, žalsvų ar net baltų. Žodžiu, jų įvairovė didelė (pasaulyje žinoma daugiau nei 3000 rūšių), o kiekis tiesiog milžiniškas. Sliekai – vieni geriausių masalų žuvims. Beje, ne tik pas mus, tačiau daugumoje kitų pasaulio šalių. Bet dabar kalbėsiu ne apie tikrus sliekus, o apie silikoninius.

Tęsiu pasakojimą apie rudeninę ešerių žūklę guminukais. Minėjau, kad rudens pradžioje dažniausiai spiningauju stovinčio vandens telkiniuose. Tačiau rudeniui persiritus į antrą pusę, žvilgsnis vis labiau krypsta upių link...

Sunku dabar pasakyti, kas mane kažkada pastūmėjo panašiems eksperimentams. Gal pirmiausiai tai, kad žvejodami žiemą iš po ledo seni žvejai ant blizgutės kabliukų maudavo ešerio akį. Galbūt tuometinis labai efektyvus salačių spiningavimas, kuomet aukščiau vartiklės rišdavo papildomą kabliuką ir ant jo pritaisydavo muselę arba tą kabliuką tiesiog apvyniodavo baltu metalu blizgančia folija. Beje, tokia salačių žūklė šiuo metu yra uždrausta. O gal visiems seniai žinoma šoninio pavadėlio sistemėlė. Nors veikiausiai viskas kartu.