Guminukas Balzer Mad Shad

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Prieš 15–20 metų kiekvienas save gerbiantis ir šiek tiek daugiau finansų turintis Lietuvos spiningautojas nors vieną sykį tiesiog būtinai privalėjo nuvažiuoti į Ispaniją gaudyti šamų. Tuo metu tai buvo madinga, populiaru, o gal tiesiog mūsiškiai meškeriotojai pritrūko stambių laimikių Lietuvos vandenyse.

Kai ruduo pradeda ristis į antrąją pusę, velkiautojams prasideda „katino dienos“. Galbūt žvejojant ne visas plėšrūnes, bet didžiąsias lydekas – tikrai. Banaliai kalbant – didelei burnai didelis kąsnis, taigi kur platūs nasrai, ten reikia ir atitinkamo dydžio masalų.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...

Spiningautojai nemažai žuvų praranda dėl, jei taip galima išsireikšti, „techninių priežasčių“. Šįsyk turiu omenyje pernelyg mažus kabliukus, jei lyginsime juos su pačiu masalu. Nors yra ir kitų niuansų, susijusių vėlgi su tais pačiais kabliukais. Kokių? Skaitykite ir sužinosite.