Blizgė Zebco Laxus Blinker 14g

Labai dažnai žvejams sunku peržengti savo įsitikinimus. Ypač sudėtinga, kuomet tie įsitikinimai laužti ne iš piršto, bet yra daugiametė praktinė išdava. Tačiau laikas nestovi vietoje ir kinta ne tik įvairi žvejybinė įranga, masalai, tačiau, kas keisčiausia, dar ir žuvų poelgiai.

Netgi vasaros viduryje, kuomet pagal visas teorijas ir daugelio žvejų nuomonę, salačiai pasklinda po upę ir išsidalija medžioklės plotus, jie vis tiek kartais kimba po kelis vienoje vietoje. Ir nebūtinai vienodo dydžio, kas paprastai tendencinga kitoms plėšrūnių rūšims. Todėl toje pat vietoje galima pagauti net kilogramo nesveriantį „paauglį“ ir po keliolikos minučių čia pat ištraukti visai solidų 3 kg „dėdę“.

Mane visada stebina spiningautojai, kurie, patys nežvejodami kokiais nors masalais, į juos žiūri nepatikliai, o dažnai netgi su panieka. Pavyzdžių kai tam tikram viliokliui priklijuojama etiketė: „kaimietiškas“, „brakonieriškas“ ir pan. Vienas tokių yra pjautinė blizgė arba kitaip kastmasteris.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.