Jaukas Boland Pop Tench-Carassio Marzipan 1 kg

Praeituose paskutiniuose skyriuose aprašyti augalai plūduriavo vandens paviršiuje arba augo pasinėrę po vandeniu, bet savo šaknimis jie nebuvo tvirtai įaugę į dugną. Šiame skyriuje paminėsiu dažniausiai sutinkamus mūsų telkinių augalus, kuriuos galima būtų pavadinti tikraisiais vandens augalais, nes dauguma jų visą savo gyvenimą praleidžia po vandeniu įsišakniję į telkinio gruntą ir tik žydėjimo laikotarpiu kai kurios jų rūšys iš vandens iškiša savo žiedus.

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Gal dar net dažniau nei lynai mažuose pelkių, miško ežerėliuose gyvena karosai. Tai ypač neišrankios maistui žuvys, tačiau jų bėda ta, kad dauginasi labai sparčiai. O kada nedideliame telkinyje karosų prisiveisia labai daug, tuomet jie įgauna „nykštukines“ formas ir stambesnių nei sprindis šios rūšies žuvų čia nebebūna.

Niekada nelyginu meškeriotojo mentaliteto pagal jo pasirinktą žūklės būdą ir mėgstamas gaudyti žuvis. Kiekvienos žuvies meškeriojimas turi galybę paslapčių, kurias perprasti žmogui neužtenka net viso gyvenimo, nors jis žuvauti pradėjo dar tada, kai vaikščiojo su sauskelnėmis ir susirgo žvejybine liga chroniškai, nepagydomai, pačia sunkiausia forma

Karosų rasime praktiškai visuose vandens telkiniuose: tvenkiniuose, ežeruose ir upėse. Visgi šių žuvų žūklė tekančiuose vandenyse nėra labai populiari. Suprantama, nes upėse yra daugiau žuvų rūšių, o karosas daugelio meškeriotojų supratimu, – stovinčio vandens žuvis. Bet gal pabandom jų pagauti tėkmėje, juolab pavasarį...

Regis, ką čia dar galėčiau „pastebėti“, kai apie lynus esu prirašęs jau nė nežinau, kiek straipsnių. Bet apsisuka metų ratas ir vėl rašau apie tą pačią žuvį, nes kaip-ne-kaip mūsų vandenyse žvynuotųjų rūšių skaičius yra ribotas, o ir ne visas mes meškeriojame. Taigi spaudinėju klaviatūrą darsyk ir prisimenu, kad veikiausiai to arba ano būsiu anksčiau nepasakęs. Gal tai ir smulkmenos, gal nelabai svarbu, bet gal ir pravers.

Žvejodamas karosus mažuose tvenkiniuose arba ežeriukuose, kuomet šias žuvis tenka vilioti iki 2,5 m gylio, renkuosi match tipo meškerę ir darausi sistemėlę, kuri yra labai paprasta. Galima bandyti ir kitokias, tačiau joms teks ant valo tvirtinti daugiau svarelių, kurie kabinsis už augalų, dumblių, žodžiu, reikia paprastos, bet pakankamai jaurios. Kadangi esu kaunietis (o mes įpratę meškerioti upėse) žūklauju, jei įmanoma, su paprasta plūde. Jei ne, tada... Skaitykite toliau ir bus viskas aišku.

Šįmet pavasaris kažkoks „žemyninio“ tipo – dienos saulėtos, palyginti šiltos, o naktimis oro temperatūra ne aukštesnė nei 5 °C. Vos prieš kelias dienas atėjęs į žūklę stebėjau, kaip šalnota žolė saulėje šalnos atsikrato. Tai, suprantama, neleidžia gerai įšilti vandens telkiniams, juose vanduo dar šaltas, o jau gegužė įpusėjo. Tad labai anksti kitąsyk keltis nė neverta – žuvų kibimas prasideda nuo kokios 8–9 val. ryto.

Kas didelėje upėje pagauna savo pirmąją pavasario žuvį, kas mažoje upelėje, o aš plūdine meškere ją sužvejoju baloje. Ir dar ne šiaip ten kokią kuoją ar strepetį, o dažniausiai lyną ar karosą. Svarbiausia, jog žvejoju ne kokiuose nors meškeriotojų apspistuose vandens telkiniuose, kaip paprastai būna pavasarį, kai žuvų gaudytojai pasiilgsta atviro vandens. Visiškai priešingai – meškerioju vienas ar su sūnumi, ir aplink dažniausiai daugiau jokio konkurento nepamatysi. Smagumėlis...