Jaukas Boland Pop Big Bream

Nežuvaujantys gaudymą plūdine dažniausiai įsivaizduoja maždaug taip: užkabinai ant kabliuko slieką, užmetei meškerę į ežerą ar upę ir sėdėdamas ant kranto spoksai į plūdę. Žodžiu, švilpauji, ilsiesi, jei nekimba – pakaušį pasikasai, bet iš principo neveiki nieko ypatingo, na, nebent išsitrauki užkibusią žuvį ir pakeiti ant kabliuko masalą.

Praeitame straipsnyje rašiau, kaip įrengti upėje karšiams žūklavietes. Tačiau tai – tik pusė darbo. Juk žuvys, o jų čia gali susirinkti ir kitokių, ilgai neužsibus vienoje vietoje, jei nejaukinsime. Ir vargu ar kibs, jei siūlysime netinkamus masalus.

Kadangi straipsnį apie naktinį karšių gaudymą rašau rugpjūčio mėnesį, reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad šis mėnuo yra tarsi pereinamasis iš vasaros į rudenį, ir jo tamsusis paros metas pailgėja nuo 8 iki 10 valandų. Su naktine žūkle tai turi tiesioginį ryšį, kadangi šiltas vakaras per ilgesnį laiko tarpą gali virsti šaltoku rytu.

Kuomet upėse vanduo vasarą ilgesniam laikui pakyla iki nenormalaus tam laikotarpiui lygio, visos žuvys „susivelia“. Čia toks pasakymas, kuris reiškia, kad tarsi ima blaškytis ir plaukioja sau netipinėse vietose arba (ir) maitinasi ne visai būdingu maistu. Ir tada ateina „vargo dienos“ meškeriotojui, nes, kur jas žvejoti ir kokiu masalu, kokią pasirenkant įrangą ar žūklės taktiką – nežinia.

Gaudydami karšius plūdine meškere dažnai keiksnojame nuolat kimbančias smulkias žuvis: kuojas, plakius, pūgžlius. Nuo pastarųjų „vaistas“ labai paprastas – tereikia slieką arba trūklio lervas ant kabliuko pakeisti augalinės kilmės masalu ir dygliuotieji ėdrūnai nustos kibę. Tačiau plakių ar kuojų, o, žvejojant nedideliame gylyje, dar ir įkyrių aukšlių tai nenubaido. Visgi būdų, kaip apsiginti nuo smulkmės yra.

Vieni žmonės mėgsta medų, kiti lašinius, treti tiesiog negali gyventi be aštrių patiekalų. Ir tai niekam nenuostabu, nes mes tokie skirtingi. O kaipgi žuvys? Ar jos irgi turi savo mėgstamą valgį ir ar sugeba pajusti, kuris maistas yra skanesnis, kuris – ne toks gardus? Kvailas klausimas – tikriausiai pasakys skaitytojai, juk net ir pradedančiajam žvejui aišku, kad kiekviena žvynuotųjų rūšis linkusi rinktis jai labiau patinkantį maistą, kas ypač būdinga „taikiosioms“ karpinėms, o tai reiškia, kad ir jos turi gerai išlavėjusį skonį. Be abejo – žuvys puikiai jaučia, kas yra jų gerklėse, reikėtų pabrėžti, jog žymiai geriau nei žmonės.

Meškeriodami karšius plūdine meškere dažnai keiksnojame nuolat kimbančias smulkias žuvis: tuos pačius, bet labai smulkūs karšiukus, kuojas, plakius, pūgžlius. Nuo pastarųjų „vaistas“ labai paprastas – tereikia slieką arba trūklio, musės lervas ant kabliuko pakeisti augalinės kilmės masalu ir dygliuotieji ėdrūnai nustos kibę.

Stambūs karšiai – kietas riešutėlis, nes meškeriotojams labai dažnai pristinga kantrybės sulaukti, kol jie rimtai įrys masalą.