Kostiumas Norfin Spirit Blue

Lapkritis ir gruodis – niūrūs mėnesiai. Amžinai švilpiantys vėjai, nuolatiniai krituliai ir tiesiog pilkas dangus slegia visus. Tačiau būdamas tikru žveju, visuomet dairaisi, kur čia būtų galima užmerkti meškerę. Vandens telkinių, rodos, turime tikrai nemažai, tačiau šiuo laikotarpiu apsispręsti, kur ir ką gaudyti – nelengva.

Spiningautoją kai kuriais atvejais galima palyginti su mažu vaiku: vos tik žūklės reikmenų parduotuvėje meškeriotojas išvysta dar neregėtų „žaisliukų“, iškart kyla nenumaldomas noras juos bet kokia kaina išbandyti. Taip ir kaupiamos didžiulės kolekcijos, kai kada net vandens nematančių masalų. Rodos, imsi kartą ir apsikuopsi – atsikratysi bereikalingo balasto visiems laikams. Bet staiga pagalvoji: o jei kada viso to prireiks?..

Įsivaizduokite vandens telkinį be jokių augalų, o krantus – be žalumos. Tuomet upė būtų panaši į griovį, ežeras ar tvenkinys primintų paprasčiausią balą, žodžiu, vanduo atrodytų nykus ir tuščias, tarytum negyvas. Telkinyje ir jo pakrantėse esantys augalai – neatsiejama ežero ar upės ekosistemos dalis, nes tai ir maisto, ir deguonies šaltinis, tarp šių žolynų slepiasi ne tik žuvys, bet ir kiti vandenų gyventojai. Beje, svarbų vaidmenį vandens augalai suvaidina žuvims tęsiant savo giminę, nes ant jų žvynuotosios beria savo ikrus.

Jei lygintume su meškeriojimu šviesiuoju paros metu, žūklė naktį smarkiai skiriasi. Ir turiu omenyje ne vien tą faktą, kad menkas apšviestumas riboja regos lauką, yra ir daugiau niuansų. Kadangi ligi tol kalbėjau apie aktyvų meškeriojimą plūdine upėje, tai ir toliau pasakosiu tik apie šį žūklės būdą.

Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.

Šitą straipsnį rašau paskutinėmis pirmos kovo dekados dienomis, kuomet oras giedras, sausas ir, nors pučia smarkokas šiaurys, bet namuose sėdėti žvejui yra nepakeliama kančia. Tačiau, kiek rodo mano žvejybinė praktika, tokiu metų laiku žuvų kibimas būna gana prastas. Dar pernelyg anksti, nes per daug šaltas vanduo, ir tikėtinas laimikis, o tai būtų kuojos, meknės, plakiai, galbūt ir vienas kitas karšis, tik bando išsijudinti ir masalus ragauja kol kas vangiai.

Skaitydami mano straipsnius veikiausiai pastebėjote, kad itin mėgstu žvejoti naktimis. Ir nesvarbu, dugnine, plūdine ar spiningu – man tamsa netrukdo, galbūt netgi priešingai. Dabar, kuomet ruduo jau praktiškai baigiasi ir į metų vartus tuoj belsis žiema, šviesusis paros metas sutrumpėjęs iki minimumo. Tad daugeliui spiningautojų, o kalbėsiu apie sterkų ir lydekų žūklę, yra du pasirinkimai – arba grįžus iš darbo didžiąją savaitės dalį sėdėti namuose ir laukti savaitgalio, arba eiti žvejoti tamsoje.

Dauguma spininginių masalų savo išvaizda primena žuveles. Kai kurie, pavyzdžiui, vobleriai, riperiai yra itin panašūs į plėšrūnių aukas, kartais jie netgi spalvinami taip, kad galima suprasti, kokios rūšies žuvį jie imituoja. Įdomiausia, kad šių vilioklių tarpe rastume... lydekų imitacijų. Gana keista, nejau kokios nors plėšrūnės ryja lydekas?

Tolumoje sudundėjo griaustinis, dangų ėmė traukti debesys, pasidarė taip tvanku, kad, regis, nėra kuo kvėpuoti, ir aukšlės, strepečiai, šapalai, salačiai, dar neseniai taip aktyviai pliuškenęsi vandens paviršiuje, per pusvalandį kažkur išnyko – upė tapo tartum negyva. Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą...

Kuomet žiema nepanaši į žiemą, o pavasaris – irgi neprognozuojamas, gamta būna pasimetusi. Žuvys, suprantama, yra tos gamtos dalis, tad šitokios temperatūrinės perturbacijos jas veikia. Puikiai žinau, daug kas galvoja, kad jei jau žiema šilta, tai pavasaris irgi tuojau ateis, bus ankstyvas žuvų nerštas ir jau greitai galėsime laukti gero kibimo. O kaip kitaip – juk klimato atšilimas, tad jei jau šyla, tai šyla...

Spalio pabaigoje arba lapkričio pirmoje pusėje atvėsęs upių ir ežerų vanduo sugina žuvis į giliausias telkinių vietas. Kai kurios žvynuotosios jau beveik nesimaitina ir duobėse ruošiasi praleisti žiemą – čia vandens temperatūra pastovi, šaltuoju metų laiku netgi aukštesnė nei priekrantės zonoje ar vandens paviršiuje, kažkiek saugiau.