Kostiumas Norfin Light Shell 2

Dažnai pravažiuodami pro kelią kertantį upeliūkštį, pamąstome: kokia meškeriotoją dominanti gyvastis čia gali egzistuoti? Ir tikrai, nedidelis griovys, kuriame teka vanduo daugeliui asocijuojasi su varlėmis, na, geriausiu atveju – su tampančiais slieką gružliais. Esame pripratę į telkinį šveisti blizgę, kiek jėgos leidžia, o čia kitame krante esančius medžių lapus įmanoma pasiekti spiningo galu. Ir kur tau, žmogau, neapims tokios dvejonės, kai vandenyje gali suskaičiuoti ant dugno gulinčius akmenėlius...

Įsivaizduokite vandens telkinį be jokių augalų, o krantus – be žalumos. Tuomet upė būtų panaši į griovį, ežeras ar tvenkinys primintų paprasčiausią balą, žodžiu, vanduo atrodytų nykus ir tuščias, tarytum negyvas. Telkinyje ir jo pakrantėse esantys augalai – neatsiejama ežero ar upės ekosistemos dalis, nes tai ir maisto, ir deguonies šaltinis, tarp šių žolynų slepiasi ne tik žuvys, bet ir kiti vandenų gyventojai. Beje, svarbų vaidmenį vandens augalai suvaidina žuvims tęsiant savo giminę, nes ant jų žvynuotosios beria savo ikrus.

Jei lygintume su meškeriojimu šviesiuoju paros metu, žūklė naktį smarkiai skiriasi. Ir turiu omenyje ne vien tą faktą, kad menkas apšviestumas riboja regos lauką, yra ir daugiau niuansų. Kadangi ligi tol kalbėjau apie aktyvų meškeriojimą plūdine upėje, tai ir toliau pasakosiu tik apie šį žūklės būdą.

Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.

Šitą straipsnį rašau paskutinėmis pirmos kovo dekados dienomis, kuomet oras giedras, sausas ir, nors pučia smarkokas šiaurys, bet namuose sėdėti žvejui yra nepakeliama kančia. Tačiau, kiek rodo mano žvejybinė praktika, tokiu metų laiku žuvų kibimas būna gana prastas. Dar pernelyg anksti, nes per daug šaltas vanduo, ir tikėtinas laimikis, o tai būtų kuojos, meknės, plakiai, galbūt ir vienas kitas karšis, tik bando išsijudinti ir masalus ragauja kol kas vangiai.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Mėgstantiems gaudyti sterkus spalis ir lapkritis yra bene produktyviausi mėnesiai. Tiesą sakant, šie plėšrūnai masalus kitąsyk neprastai čiumpa net ir vidurvasarį, bet aktyviau – tik retsykiais ir veikiau naktimis. O dabar jų kibimas tampa daugiau arba mažiau tolygus, paros metas irgi beveik neturi reikšmės.

Tolumoje sudundėjo griaustinis, dangų ėmė traukti debesys, pasidarė taip tvanku, kad, regis, nėra kuo kvėpuoti, ir aukšlės, strepečiai, šapalai, salačiai, dar neseniai taip aktyviai pliuškenęsi vandens paviršiuje, per pusvalandį kažkur išnyko – upė tapo tartum negyva. Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą...

Kuomet žiema nepanaši į žiemą, o pavasaris – irgi neprognozuojamas, gamta būna pasimetusi. Žuvys, suprantama, yra tos gamtos dalis, tad šitokios temperatūrinės perturbacijos jas veikia. Puikiai žinau, daug kas galvoja, kad jei jau žiema šilta, tai pavasaris irgi tuojau ateis, bus ankstyvas žuvų nerštas ir jau greitai galėsime laukti gero kibimo. O kaip kitaip – juk klimato atšilimas, tad jei jau šyla, tai šyla...

Vos ne visą gegužės mėnesį pilasi lietus, galbūt jis tęsis ir birželį. To ir tikėjausi, juk žiema buvo daugmaž normali, o pirmieji du pavasario mėnesiai – kaip reta sausi. Pasak meteorologų, metinis kritulių ir temperatūros vidurkis paprastai svyruoja nežymiai, nes vienas mėnuo tarsi „padengia“ kitą, neretai tai nutinka sezono ribose. Faktas, kad žvejai keiksnoja tokį orą, nes pavasario pabaiga ir vasaros pradžia yra dosnūs kibimu, o dabar juk lyja, atvėso, tai reiškia, kad ir meškerioti nemalonu, ir žuvys neaktyvios. Ar išties taip yra?

Viename iš savo straipsnių jau kalbėjau apie salačių gaudymą rytais, jų išsidėstymą po tiltais palyginau su smėlio laikrodžiu. Šis straipsnis yra ano rašinio tęsinys. Visgi priminsiu, kad siauriausioji laikrodžio dalis yra vieta po tiltu, o smilčių kiekis, priklausomai nuo laiko, ir jų atstumas nuo laikrodžio „kaklelio“ daugmaž atspindi šių plėšrūnų buveines.