Bridkelnės Norfin Flow

Šiais laikais nemažai spiningautojų žvejoja... stacionariai. Aš nejuokauju, nes kaip kitaip pavadinsi tokį spiningavimą, kada žvejys stengiasi automobilį pastatyti kuo arčiau vandens ir nuo jo nutolsta ne toliau nei šimto metrų spinduliu. Patogu nerealiai, nes kone visi masalai, įvairios žvejybinės smulkmenos, jau nekalbant apie striukę ar kitus drabužius, lieka mašinoje – jei kas, galima čia pat pasiimti reikalingus daiktus.

Dažnai pravažiuodami pro kelią kertantį upeliūkštį, pamąstome: kokia meškeriotoją dominanti gyvastis čia gali egzistuoti? Ir tikrai, nedidelis griovys, kuriame teka vanduo daugeliui asocijuojasi su varlėmis, na, geriausiu atveju – su tampančiais slieką gružliais. Esame pripratę į telkinį šveisti blizgę, kiek jėgos leidžia, o čia kitame krante esančius medžių lapus įmanoma pasiekti spiningo galu. Ir kur tau, žmogau, neapims tokios dvejonės, kai vandenyje gali suskaičiuoti ant dugno gulinčius akmenėlius...

Vėjažuvių žūklės sezonas prasideda antroje pavasario pusėje. Aišku, daug priklauso nuo to, kiek ankstyvas ir šiltas būna pavasaris, bet apie antrąją gegužės savaitę praktiškai visada šios jūrinės žuvys jau kimba. O pats kibimo pikas – paskutinė gegužės ir pirmoji birželio savaitė.

Tęsiu pasakojimą apie pavasarinį spiningavimą įvairiais masalais. Nors jau kalbėjau apie guminukus, tačiau pasakiau dar ne viską.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.

Šiuolaikinė įranga, turiu omenyje tiek spiningus, tiek rites ir valą, leidžia masalą nusviesti itin tolį. Juolab galima pasirinkti vilioklius, kurių masė gana didelė, nors patys masalai nebūtinai grims į dugną lyg akmenys, bet, tarkim, lėtai skęs, išlaikys tam tikrą panirimo gylį, plauks vandens paviršiumi ir panašiai. Tačiau čia jau reikėtų išsamiai kalbėti apie atskiras jų grupes, o straipsnio tema yra kita.

Kada antroje rudens pusėje nusibosta spiningauti Nemune ir Neryje, važiuoju prie mažesnių upių, deduosi kuprinę ant pečių ir pasileidžiu pakrantės takučiu...

Šapalų gaudymas spiningu dauguma aspektų primena upėtakių žvejybą, nemažai bendro turi ir su museliavimu. Todėl nesvarbu kokioje upėje bežuvautumėte – didelėje ar mažoje, tačiau šapalautojo apranga, turi būti tokia, kad netrukdytų laisvai judėti, o būtiniausių žūklei daiktų tenka neštis minimumą.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Atsižvelgiant į tai, kad pastarosios žiemos prasidėdavo vėlai, kartais tik po Naujųjų metų pajusdavome tą tikrąjį žiemos dvelksmą, šįmet lapkritis pateikė staigmeną ir įkyrų rudeninį lietų pakeitė maloniai poledinės žūklės mėgėjus nuteikiančios snaigės. Tačiau spiningautojai nukabino nosis. Nežinau, kaip klostysis visi tie „meteo“ reiškiniai vėliau, bet kol kas upės, didesni ežerai, Kauno marios neužšalo, tad galima vis dar bandyti laimę spiningu vilioti plėšrūnes...

Įvadiniame straipsnyje pasakojau apie tai, kad mūsų vandens telkiniai nevisiškai išnaudojami spiningautojų, nes daug kas vengia žvejoti smarkiai užžėlusiuose mažuose tvenkiniuose, ežerėliuose, karjeruose, didesnių ežerų įlankose. Šiame rašinyje suteiksiu informacijos, kaip ir kuo galima gaudyti tų vandenų plėšrūnes.

Turbūt neteisinga būtų vadinti apaugusius vandens augalais seklius ežeriukus, senvages, žolėtas upių įlankas ar negilius tvenkinių aukštupius balomis, tačiau kalbant populiariai būtent taip žvejai įvardija tokio tipo vandens telkinius ar jų dalis. Vasarą, pirmoje rudens pusėje šiuose telkiniuose itin gausu vandens augalų, tačiau čia yra ir pakankamai žuvų.