Žvejyba bemasalinėmis avižėlėmis
Pastaruoju metu susidomėjimas žiemą avižėlėmis be masalo arba bemasalinėmis avižėlėmis auga kaip ant mielių. Galiu suprasti tokį meškeriotojų pasirinkimą, nes spiningautojų gretos irgi sparčiai didėja – visi nori žvejoti „sportiškai“, „kultūringai“, „švariai“, nebėgiojant į žūklės parduotuves pirkti gyvų masalų. Na, maždaug taip: „Važiuojam šiandien žuvaut? Aga, gerai, tuoj – tik persirengiu ir pasiimu meškerę...“
Kaip matote, kai kuriuos žodžius įtalpinau kabutėse. Nes iš tiesų sportas, kultūra bei švara (ar „švarus“ žuvų gaudymas?) visiškai nesusiję su žūklavimo būdo bei masalų pasirinkimu, kadangi visa tai yra tiesiog konkretaus meškeriotojo požiūris į pačią žūklę. Paaiškinsiu.
Vieni meškeriotojai veržiasi prie vandens pailsėti, jiems laimikis yra nesvarbus. Kiti iš tiesų stengiasi pagauti daug žuvų, tačiau jas visas paleidžia arba pasiima tik keletą, kuriomis grįžę namo pavaišina namiškius, paragauja ir patys. Ir, suprantama, trečia kategorija, kuriems nesvarbu, kaip, kokiu būdu ir kada, bet tiesiog būtina prilupti kuo daugiau žuvų.
Na, o toji švara, kultūra... Nežinau, kuris bus švaresnis ir kultūringesnis – ar tas, kuris kasdien prausiasi ūkišku muilu, ar tas, kuris ant prakaituoto kūno purškiasi prancūziškų kvepalų dozę. Ką tuo norėjau pasakyti? Spręskite patys, pamiklinkit smegenis.
Bet nenukrypsiu į moralinius aspektus, nes noriu pakalbėti apie tai, ką ir rašiau straipsnio įžangoje – gaudymą bemasalinėmis avižėlėmis.
Kas yra bemasalinė avižėlė
Pradžioje veikiausiai derėtų pasakyti, kad pavadinimas „bemasalinės avižėlės“ galbūt ne visai atspindi tokių masalų reikšmę. Juk faktiškai avižėlė ir yra masalas, o tai, ką kabiname ant jos kabliuko – įvairūs pagardai, papildomi viliokliai. Paprastai žieminėje žūklėje į klausimą „kokiais masalais gaudai?“, žvejys atsakys, kad jis žuvauja blizgėmis, avižėlėmis, „velniais“ ir pan.
Įdomu tai, jog to paties paklausus spiningautojo, pastarasis į klausimą sureaguotų jau visai kitaip. Tarkim, jis sakys, kad gaudo guminukais, galbūt net paaiškins smulkiau, jog riperiais arba tvisteriais, bet ne galvakabliais, nors guminukus vers būtent ant jų. Na, bet čia žvejybinių sąvokų niuansai ir paaiškinau juos tiems, kurie meškerioti pradėjo tik vakar.
Bet kokiu atveju išsireiškimas „bemasalinės avižėlės“ yra tinkamas, sakyčiau tikrai geras, atspindi šio vilioklio esmę, nors ir panašus į vertinį iš rusų kalbos („biezmotylki“), todėl nuo šiol, rašydamas apie šiuos vilioklius kabučių nebenaudosiu.
Avižėlės, o taip pat ir bemasalinės avižėlės, būna pačių įvairiausių formų, jos gaminamos iš švino, volframo ar kitokių sunkiųjų metalų lydinių, skiriasi dydžiu bei svoriu. Visa tai reiškia, kad meškeriotojui virpinant šiuos masalus, jie vandenyje judės vis kitaip. Reikėtų pabrėžti, kad avižėlių virpesiai ir (ar) judesiai priklauso ne tik nuo minėtų parametrų, tačiau ir nuo žvejo išmonės – meškeriotojas gali gerokai pakoreguoti šitų vilioklių judėjimo amplitudę, virpesių dažnį, bendrą animaciją ir pan. Nemenką reikšmę gundant žuvis vaidina ir avižėlių spalvinės variacijos.
Ir visa tai tik dar labiau patvirtina tą faktą, kad kažkada Rusijoje sukurtos avižėlės buvo skirtos gaudymui iš po ledo be jokių papildomų natūralios kilmės masalų.
Akivaizdu, jog ir ant žieminės blizgės kabliuko užnėrus uodo trūklio lervas arba slieką, kibimas bus geresnis, žuvys blizgutę čiups netgi tada, kai šio vilioklio visiškai nejudinsime. Tačiau žvynuotąsias mes visai sėkmingai gaudome blizgėmis be jokių priedų, kai tuo tarpu žūklės avižėlėmis kai kas dažniausiai net neįsivaizduoja be užmautų ant kabliuko uodo trūklio lervų. Paradoksas, nes praktika rodo, kad kuo smulkesnis yra dirbtinis masalas, tuo daugiau galimybių jį įsiūlyti žuviai nenaudojant jokio papildomo natūralios kilmės priedo.
Visgi dalis meškeriotojų labai sėkmingai žvejoja avižėlėmis „nuogais“ kabliukais ir, kas svarbiausia, jų laimikis būna neretai didesnis bei gausesnis, negu tų, kurie net nevažiuoja į žūklę, jei žvejybos reikmenų parduotuvėje negauna nusipirkti uodo trūklio lervų.
Kuo nusikalto Paulius Korsakas?
Kaip buvęs žurnalo „Žūklė“ vyr. redaktorius, galėčiau bent nedidelį medalį pasikabinti ir sau. Tačiau to nedarysiu, nes puikiai suprantu, jog rašytinis žodis nė iš tolo neprilygsta televizinei vizualizacijai. Aš čia apie bemasalinių avižėlių populiarinimą Lietuvoje...
Prieš keliolika metų, pamatę per TV Pauliaus Korsako surengtą parodomąją žūklę avižėlėmis be masalo, mūsų žvejų suskubo pirkti avižėles, kuriomis laidos vedantysis vieną po kito traukė riebius ešerius. Žūklės reikmenų pardavėjai negalėjo atsistebėti – masalai, kuriuos praeitą sezoną teko nukainuoti, šįmet tirpte tirpo nuo parduotuvių lentynų.
Deja, žvejams teko nusivilti, nes daugeliui nepavyko pagauti ne tik TV ekranuose matytų ešerių, bet ir gerokai menkesnio laimikio. Kas tai – eilinis televizijos triukas, reklama?
Iš tiesų nereikia pulti beatodairiškai daryti tai, kas kitiems žvejams kainavo ne dieną ir ne savaitę sugaišto laiko bei daug išlieto prakaito, kadangi pirmosios žūklės avižėle be masalo, kaip taisyklė būna nevaisingos. Ir tikrai naivu galvoti, kad tik išgręžus eketę žuvys pačios ims kabintis ant tų „stebuklingų“ masalų. Beje, taip nutinka visiems meškeriotojams bandant įsisavinti naujus žūklės būdus, mažiau žinomus masalus arba ir tai, ir tai.
Tiesa pasakius, ne avižėlėse yra esmė, nors ignoruoti šio faktoriaus taip pat nederėtų, o žvejybos technikoje ir teisingame įrankių subalansavime. Tarkim, rusų žvejai didesnį arba bent jau nemažesnį dėmesį tokioje žvejyboje skiria sargeliui, nei avižėlei. Teisingiausia viską būtų vertinti vienodai – techniką, įrankį ir masalą.
Ir dar, be abejonės, labai svarbi praktika, kadangi techniškai teisingai įrankio pagalba suteikti masalui žuvis viliojančius judesius pavyksta po daugelio žūklės valandų. Todėl ir sakau, kad tąsyk Paulius buvo niekuo dėtas, kad nemažai žvejų liko „su nosimi“, nes vieniems meškeriotojams greičiau, kitiems – ne taip gerai sekasi įsisavinti naujoves, tačiau bet kuriuo atveju tikrai ne iš karto. Kada ant avižėlės kabliuko yra dar ir natūralus masalas – kita kalba, nes čia daug galimybių atsitiktinumams – žuvis atplauks, pamatys, paragaus ir praris...
O Paulius Korsakas tiesiog yra puikiai įvaldęs žūklės bemasalinėmis avižėlėmis techniką, tai galiu jums garantuoti, todėl jam ir kibo. Kuomet išmoksite bent dalį to, ką moka žvejyboje Paulius, kibs ir jums – tai irgi garantuoju.
Daugiau privalumų nei trūkumų
Kiekvienas žūklės būdas, lyginant su kitais, turi savo privalumų ir trūkumų. Ne išimtis ir poledinė žūklė avižėlėmis be masalo.
Beje, kas labiausiai gundo meškeriotoją žvejyboje? Nors pradžioje straipsnio ir minėjau, kad kažkam žūklė yra tik pasėdėjimas gamtoje, tačiau daugumai žvejyba visgi asocijuojasi su gausiu ir dideliu laimikiu, su žuvies traukimu, kova.
Todėl jus šiek tiek nuvilsiu – jei norite pagauti daug, šitoks žūklės būdas pasiteisins ne visada. Tačiau tikrai bus puikus tuomet, kai žuvys yra aktyvios arba jų aktyvumas bent vidutinis. Tokia žūklė pranašesnė už labiau įprastinį gaudymą avižėlėmis su „matiliais“ ant kabliuko jau vien tuo, kad sugaištama mažiau laiko maunant uodo trūklio lervas. Kai oro temperatūra yra gerokai žemesnė už nulį – rankos grumba, o „matiliai“ nuo šalčio lūžinėja, tada geriau jau jų apskritai nenaudoti.
Ant bemasalinių avižėlių gerokai dažniau kimba didesnės žuvys. Dabar smulkmės negundo ant kabliuko užnertos lervutės ir visas žvynuotųjų dėmesys sukoncentruotas į gerokai stambesnį vilioklį – pačią avižėlę, kuri faktiškai imituoja kokį nors vėžiagyvį arba vandenyje gyvenančią vabzdžio lervą, galbūt smulkų mailių. Žuvaudamas šiuo būdu žvejys tampa daug mobilesnis, nes, vėlgi, nereikia jaukinti (nors kai kuriais atvejais tai padeda), verti ant kabliuko papildomo masalo ir tokia žūklė labiau primena poledinį blizgiavimą, nei įprastinę žvejybą avižėlėmis.
Tačiau toks nuolatinis vaikščiojimas ir žuvies ieškojimas – lyg lazda su dviem galais, nes tenka dažniau ir daugiau išgręžti ekečių. Kaip jau minėjau, reikės išlieti ne vieną prakaito lašą, kol pagaliau įvaldysite gaudymo techniką bemasalinėmis avižėlėmis.
Tačiau perpratę tokią žūklę jūs būsite be konkurencijos, kadangi vargu ar kiti žvejai pajėgs nuvilioti nuo jūsų žuvis. Kada pagrindinis akcentas yra tai, kas užmauta ant kabliuko, bet kuris šalia eketę išsigręžęs meškeriotojas gali nusivilioti žuvis nuo jūsų eketės. Jei konkurentų yra daug, beveik garantuotai jie pagaus dalį jūsų laimikio, o galbūt visiškai paliks jus be nieko.
Apie pačią meškerėlę nedaug ką galiu pasakyti – ji turi būti lengva, trumpa ir patogi, kad žvejo rankos judesiai kiek galima tiksliau persiduotų valui, o po to ir masalui. Šiuo atveju labiausiai tinka įprastinė balalaika, visgi ji turi vieną esminį trūkumą – dideliame gylyje ja nepatogu greitai susukti valą. Todėl kai kurie šios žūklės entuziastai naudoja savadarbę su trumpu strypeliu ir paprasta inercine ritele meškerėlę.
Sargelis – vienas iš pagrindinių elementų
Labai svarbi tokios meškerėlės dalis yra sargelis. Geriausia, kuomet einantis per sargelį valas turi bent tris lietimosi taškus. Nemažai pas mus parduotuvėse parduodamų sargelių yra sukonstruoti taip, kad gija su jais liečiasi tik ties sargelių viduriu ir pačiame jų gale arba dar blogiau – tik gale yra viena kilpelė ar skylutė valui praverti. Tokius sargelius galima patobulinti labai paprastai – priklijuoti siūlu apvyniotą tuščiavidurės plastikinės žarnelės atkarpėlę.
Beje, prie strypelio valas irgi turi liestis bent dviejose vietose. Tik tokiu būdu menkiausias rankos judesys tiksliai persiduos į valą.
Reikia turėti bent keletą skirtingo jautrumo sargelių. Parduotuvėse parduodami netgi iš pirmo žvilgsnio vienodi sargeliai neretai būna vis kitokio jautrumo. Tai nėra blogai, nes galima juos suderinti su skirtingais masalais. Kokio svorio avižėlei tinka vienas ar kitas sargelis galime išbandyti tiesiog parduotuvėje, jei su atsinešėme masalą. Užkabinta ant sargelio avižėlė privalo lenkti sargelį 30–35° kampu nuo strypelio tiesės.
Ilgas sargelis turi tą privalumą, kad, nekeičiant jo, galima žvejoti įvairesnės masės avižėlėmis. Tačiau labai ilgas sargelis, o toks bus ilgesnis nei 15 cm, gesina rankos judesius ir avižėlės virpesiai tada tampa pernelyg plastiški. Kartais to ir reikia – gaudant karšius, kuojas, bet ešeriams šitokie masalo judesiai yra mažiau patrauklūs. Šiems plėšrūnams paprastai pakanka 5–8 cm ilgio sargelių, kuriais bemasalinė avižėlė virpinama gerokai didesniu dažniu nei „baltoms“ žuvims.
Paprastai patyręs avižėlininkas turi bent penkių rūšių sargelius, kuriuos pritaiko pagal gaudomų žuvų rūšis, žvynuotųjų požiūrį į avižėlių animaciją, svorį ir pan. Nors gal veikiau net ne sargelius, o išsyk paruoštas meškerėles – taip sutaupoma laiko.
Patys geriausi sargeliai yra lavsaniniai arba padaryti iš labai plono spyruoklinio metalo. Jie turi būti tokios formos, kad palaipsniui siaurėtų smaigalio link. Dar geriau, jei ir plonėtų. Nors tai galima pasidaryti ir patiems su „nuliniu“ švitriniu popieriumi. Tačiau apdirbti sargelį reikėtų labai atsargiai, kad jis neprarastų lankstumo. Teisingai padarytas sargelis, palenkus jį 90° kampu, turi atsistatyti į vietą nepalikdamas jokių lenkimo žymių.
Švinas ar volframas?
Apie avižėlių kibumą yra dvi nuomonės, nes oponentai nesutaria dėl vieno esminio dalyko – koks turi būti masalas – ar maksimaliai sunkus lyginant su jo apimtimi, ar lengvesnis. Kaip supratote, ginčijasi volframinių ir švininių avižėlių šalininkai.
Manyčiau, kad teisūs ir vieni, ir kiti, kadangi skirtingomis sąlygomis reikėtų žvejoti ir skirtingų rūšių avižėlėmis.
Volframiniai masalai yra sunkesni už švininius, tad jie po vandeniu dažniau dirba taip, kaip juos priverčia dirbti pats meškeriotojas. Volframinės avižėlės tinkamai juda gylyje arba ten, kur yra srovė.
Švininės avižėlės, jei taip galima išsireikšti, žaismingesnės, kadangi jų forma labiau turi įtakos savitam žaidimo braižui. Tokias geriau naudoti iki 5 m gelmėje stovinčiame vandenyje. Žinoma, volframines avižėles galima parinkti, esant tokioms pačioms žūklės sąlygoms, mažesnes nei švinines, bet ne visada tai pasiteisina, kadangi kartais žuvys, ypač ešeriai, kartais nori labiau apčiuopiamo masalo.
Reikėtų paminėti, kad rusai, o jie yra tokios žūklės pradininkai, naudoja netgi bemasalines avižėles, kurias daro iš plastiko, siūlų, kuriuos nulakuoja, dar kitokių medžiagų, paprastai lengvesnių už metalą. Bet netgi toje didelėje šalyje minėtais savadarbiais masalais žuvauja vienetai.
Todėl čia tas pats variantas, kaip ir su sargeliais – reikia turėti įvairiausių avižėlių, kurios tinkamos tokiam gaudymo būdui. Nors, kada pakalbu su šios žūklės profesionalais, visi sutartinai tvirtina, kad paprastai turi prioritetines bemasalines avižėles vienam arba kitam vandens telkiniui, taip pat vadinamąsias „to sezono“, nes žiema žiemai nelygi, ir vienos žūklės metu daugiau dešimties masalų niekada neišbando. O dažniausiai apsiriboja vos keliomis, nes žino, kur žvejos, kokias žuvis gaudys, tad keičia jas dažniausiai atsižvelgdami tik į tos dienos meteorologines sąlygas.
Geriausių avižėlių beieškant
Pagal formą sunku pasakyti, kokios avižėlės tinkamiausios gaudyti vienas ar kitas žuvis, ar yra visiškai nieko vertos. Tačiau jų nepriklausomuose nuo meškeriotojo judesiuose galima įžvelgti kai kurias tendencijas.
Tarkim, populiarios pas mus šratelio formos avižėlės apskritai neturi savo žaidimo ir visi jų judesiai tiesiogiai priklauso nuo žvejo išmonės.
Irgi dažnos mūsų žvejų tarpe lašo formos avižėlės skęsdamos lengvai linguoja. Tokios rūšies avižėlės gali būti labiau ištęstos arba mažiau, nupjauta vidine puse, rantuotos ir pan., ir visų jų žaidimas bus kitoks, nors minėtą lingavimą turės praktiškai visos. Beje, jos itin dažnai naudojamos mano aprašomoje žūklėje.
Plokšti ovalūs masaliukai planiruoja, kas labiau būdinga blizgėms. Nesimetriškos avižėlės dažnai juda mažesnės ar didesnės apimties ratu į vieną pusę, jų animacija nestandartinė.
Labai įdomios ir geros tokioje žūklėje yra apvalios nušlifuotais kampais (tartum deimančiukai) bemasalinės avižėlės. Jos pastaruoju metu itin paklausios, nes puikiai užsirekomendavo žvejojant dideliuose gyliuose. Šitokios avižėlės geba laužti šviesos spindulius ir todėl žuvys jas gerai mato. Jos, suprantama, bus nedažytos, nors gali turėti kūnelyje kokios nors spalvos (paprastai raudonos) įspaudą, taškelį.
Kaip judinti avižėles negaliu pasakyti nieko dėl elementarios priežasties – tai priklauso nuo daugelio veiksnių: pačios avižėlės dydžio, svorio ir formos, sargelio ilgio, valo storio, žūklavietės gylio, srovės, gaudomų žuvų įpročių ir t.t.
Todėl ruošiantis tokiai žvejybai jau namuose suderinkite įrankius ir išbandykite turimus masalus bent kibire su vandeniu. Galbūt šie eksperimentai nebus labai tikslūs, kadangi mažai gylio, nėra srovės ir pan., bet bendrą vaizdą susidarysite. Tiesa, esu matęs, kaip kai kurie žvejai žaisdavo avižėlėmis vienu ir tuo pačiu stiliumi nepriklausomai nuo visų anksčiau minėtų veiksnių ir, turiu pasakyti, labai sėkmingai. Tačiau tai – „seni vilkai“, į kuriuos man dar anksti lygintis.
Galbūt reikėtų pasakyti, kad ešeriai labiau mėgsta greitą, intensyvų virpinimą, o karšiai pageidauja plastiškų, minkštų virpesių. Kuojos labiau linkusios čiupti avižėlę, kuri juda ir minkštai, ir kartu greitai. Tačiau tai, ką minėjau, įprasta ir gaudant avižėlėmis su natūraliu masalu.
Pačios geriausios gaudymui be masalo yra juodos spalvos avižėlės. Nežinau kodėl, veikiausiai, po vandeniu esantys gyviai dažniausiai ir turi tokį atspalvį. Neblogi yra ir „apmusiję“ vario, švino spalvos masalai. Tačiau išbrokuoti baltų blizgančių ar auksu tviskančių taip pat nederėtų. Kartais spalva net neturi reikšmės, nes žuvys nori tik tam tikrais judesiais žaidžiančių ir atitinkamai virpančių avižėlių.
Esu susirinkęs visą gamą įvairius vandens gyvius primenančių bemasalinių avižėlių. Tai ir lašalų lervų imitacijos, švininės smulkios šoniplaukos, moliuskai. Ir dar bala žino, ką primenantys masalai, bet kad kažkokį gyvį – tai tikrai.
Įvairius minėtus gyvius imitacijančios avižėlės nuspalvintos įvairiomis spalvomis, kai kurios netgi keliomis. Dažniausiai būna maskuojančių spalvų, nes mūsų vandenų gyviai juk irgi tokie – čia ne tropikai.
Tam tikromis sąlygomis šios grupės bemasalinės avižėlės net labai pasiteisina. Pavyzdžiui, moliuskų imitacijas labiau mėgsta karšiai, o gaudant seklumose tarp žolių su „lašalų lervomis“ galima tikėtis kuojų kibimo. Šoniplaukas primenančias avižėles bene geriausiai griebia ešeriai.
Prie bemasalinių avižėlių priskiriamos „ožkos“ ir „velniukai“. Pastarųjų nepainiokite su pas mus plačiai naudojamais „velniais“. Bet tokio tipo avižėlės paprastai yra sunkesnės už kitas bemasalines avižėles, turi dvišakį arba trišakį kabliuką, joms reikalinga ir išskirtinė gaudymo technika, kitokia įranga, todėl apie žūklę tokiais masalais reikėtų rašyti atskirai.
Galiu pasakyti, kad šitokios avižėlės Rusijoje yra itin populiarios, jomis gaudomos dažniausiai stambios žuvys. Ir nebūtinai ešeriai, kaip dažniausiai nutinka žuvaujant mūsiškiais „velniais“, bet tas „ožkas“ ir „velniukus“ mielai čiumpa visų rūšių karpinės žvynuotosios.
Spalviniai karoliukų deriniai
Nemažą dėmesį skiriu ir įvairiems avižėlių papuošimams, kurie dalinai kompensuoja uodo trūklio lervų trūkumą. Tačiau neapsiribojo vien raudona spalva, netgi priešingai – didesnis efektas būna ją derinant prie kitų spalvų. Vien raudona spalva padabinti masalai dažniausiai įdomūs smulkmei. Parenkant spalvotus kembrikėlius ir keraminius karoliukus, kurie maunami ant kabiuko kotelio, taip pat galioja saviti dėsniai.
Nors, mano nuomone, žuvys po vandeniu skiria visas spalvas ir netgi jų atspalvius. Jei kalbėtume apie tuos papildomus „papuošimus“ ant kabliukų, tuomet sakyčiau, kad žiemą aktualiausios yra šešios jų spalvos. Pagrindinės būtų raudona, balta ir juoda, mažiau naudojamos – geltona bei ruda, rečiausiai – žalia. Raudona, ruda ir žalia spalvos tinkamiausios tuomet, kai yra prastas kibimas.
Raudona, kaip ir geltona spalva, yra pati mėgstamiausia ešerių. Balta labiausiai patinka karšiams. Baltą karoliuką derinant su geltonu galima tikėtis geresnio kuojų, o juodą su baltu – plakių kibimo. Galima būtų vardyti ir dar daugybę įvairių derinių, visgi daug kas priklausys ir nuo konkretaus vandens telkinio, nuo oro sąlygų, laikotarpio ir pan., todėl bandydamas patarti galbūt tik supainiosiu žvejus arba atsiras oponentų, kurie ims neigti mano užrašytus žodžius.
Kaip bebūtų, tačiau visa tai tėra tendencijos, nes kada žuvys visiškai nekimba – joms nė motais ir tie spalvų deriniai. Kada žvynuotosios būna aktyvios, štai tuomet spalvos ir turi reikšmę. O ar turėjo naudos mano patarimai, pasakysite grįžę iš žūklės. Galbūt nenutiks, kaip kažkada Pauliui Korsakui...
Romualdas Žilinskas
