Žvejo aura. Pirma dalis
Išmokiusiu mane velkiauti „krikštatėviu“, nedvejodamas įvardyčiau Gintarą Nauckūną. Bet ne tik su Gintaru teko taip žuvauti, ir ne vien iš jo sėmiausi šio žūklės būdo gudrybių. Vienas geresnių Kauno velkiautojų ir žvejų apskritai yra Ričardas Naudžius.
Kad kalbu tiesą, pakanka žvilgtelėti į jo asmeninę facebook paskyrą. Šį sykį pasakojimas apie mudviejų žūklę iš tų laikų, kuomet dar buvau visai „žalias“ velkiautojas...
Jau esu minėjęs, kad daug kam, kas nėra išbandęs velkiavimo, ši žūklė gali pasirodyti be galo nuobodi. Taip pat nesyk teko girdėti ir tokių pasvarstymų: „Tampo paskui valtį voblerį ar guminuką ir laukia, kol kokia kvaila lydeka jį praris. Čia nėra nieko sportiško, nieko išskirtinio ir gudraus, tiesiog tai – tinginių užsiėmimas“.
Apie velkiavimą, velkiautojus ir Nemuną
Tokius samprotautojus turiu labai smarkiai nuvilti, kadangi velkiavimas, kaip ir bet kuris kitas žūklės būdas, reikalauja daug teorinių žinių bei praktikos, ir visiškai neseniai „iškeptas“ velkiautojas dar labai ilgai negalės pasigirti nuolatiniais laimikiais netgi turėdamas tobuliausią įrangą.
Taip, be abejo, gali pagauti ir jis. Ir netgi stambių žuvų, beje, šiuo būdu itin dažnai sužvejojamos didžiausios plėšrūnės. Tačiau vieną sėkmingą dieną paprastai keičia savaitės be laimikio. Tai tęsis tol, kol žvejys įgis praktikos, sukaups žinių, o kad šis procesas vyktų greičiau – gaudys iš vienos valties su gerokai labiau patyrusiu meškeriotoju.
Taip, beje, atsitiko ir man. Nesu labai „kietas“ gaudydamas žuvis tokiu būdu, dažniau spiningauju nuo kranto arba įsibridęs, bet nesu ir visiškas diletantas. Bet kai atsisėdi į valtį su kai kuriais velkiavimo asais, imi suprasti, kad reikia dar mokytis ir mokytis...
Kita vertus, jiems prilygti kada nors vargu ar pasiseks, kalbu apie bendrus rezultatus, o ne apie pavienius atvejus. Juk kai kurie iš tų meškeriotojų žvejoja iš valties penkis kartus per savaitę, o atskiras upės (suprantama, kad turiu omenyje Nemuną) atkarpas žino kaip savo kišenę. Nepaisant fakto, jog upės dugno reljefas, jo pobūdis nuolatos kinta, šie žvejai per kelias žūkles prisitaiko prie pakitusių sąlygų, nuolat ieško naujų žūklaviečių ir toliau sau sėkmingai gaudo plėšrūnes.
Dar vienas seniai velkiaujančių žvejų pranašumas prieš naujokus – didelis masalų kiekis. Žinoma, tik pradėję velkiauti žvejys irgi gali jų prisipirkti devynias galybes, ką, beje, kai kurie ir daro. Tačiau jie įsigis tik tuo metu žūklės parduotuvėse siūlomus vilioklius.
O patyręs velkiautojas turės nemažai ir tokių, kurių tą sezoną prekyboje nėra arba jau niekada ir nebus, kadangi juos gaminančios firmos dalį masalų paprasčiausiai „išima“ iš gamybos. Ir net nesvarbu, kad jie gerai perkami arba kibūs.
Kadangi kalbėsiu apie Nemuną, šią temą norėčiau dar šiek tiek pratęsti. Minėtoje upėje galioja viena esminė taisyklė – kuo žemiau leidiesi Nemunu, tuo daugiau ir didesnių žuvų pagauni, nes netoli Kauno pernelyg daug žvejų ir pernelyg mažai plėšrūnių. Ne todėl, kad jų čia apskritai nebūtų, tiesiog tos stambesnės neretai jau yra „nurinktos“.
Tiesa, išimtis yra Nemunas aukščiau Kauno HE, kur taip pat velkiaujama. Čia viskas priešingai – kuo žemiau, kuo arčiau marių yra upė, tuo daugiau joje žvejų.
Ne grybai juk, jei žuvis žvejai „nurenka“ – pasakysite. Taip, bet didelės lydekos, sterkai, šamai nėra labai aktyvūs migrantai, o Nemunas kuo aukščiau, tuo siauresnis. Derėtų įterpti, kad šamai kuriam laikui išties migruoja upėmis aukštyn neršti, tačiau netoli ir gana greitai grįžta į buvusias savo maitimvietes. Žodžiu, siauresnėje Nemuno dalyje žemiau Kauno galimybė, kad palei žuvies nosį praplauks vobleris ar guminukas, smarkiai padidėja. Kas kita yra šios upės tikrasis žemupys.
Žuvys nuo grybų skiriasi ir dar vienu aspektu. Nupjauto arba išrauto grybo atgal į dirvą nepasodinsi. Gi žuvį galima paleisti. Žinau, kad kai kas galvoja ir savo „galvojimus“ įkyriai perša kitiems, jog sužvejoti didžiuliai šamai, lydekos tuojau pat keliauja į virtuvę.
Turiu tuos išminčius nuvilti – ką veikti su pagautu, tarkim, 30 kg šamu ar 10 kg lydeka? O jei per mėnesį tokius laimikius suviliojai kelis, kur dėsi tiek „mėsos“? Kepsi, farširuosi ir dar metams į šaldytuvą atsargai pasidėsi? Dauguma velkiautojų, o jie išties sužvejoja pačias stambiausias žuvis, savo laimikius paleidžia. Bent jau tokių gabaritų...
Tad, kodėl sakau, kad žvynuotosios „nurenkamos“? O todėl, kad gerai pasitąsiusi su žveju, papozavusi prieš fotoaparatą ar išmanų telefoną ir vėliau atgal į vandenį paleista didelė žuvis ne dieną ar dvi „gaudo kvapą“.
Kita vertus, šamas ar lydeka – ne karpis, nors net ir jisai po tokių įvykių tampa gerokai atsargesnis. Yra ir daugiau dalykų, kurie įtakoja, kad paleistos stambios plėšrūnės vėl greitai nečiups masalo, bet neišsitęsiu, apie tai esu pasakojęs ne sykį.
Kad šis straipsnis neatrodytų vien nuobodi pamokymų tirada, rašysiu laisva pasakojimo forma apie seniai vykusią vieną rugpjūčio žūklę, o skaitytojai atsirinks tai, kas jiems yra svarbu. Beje, reikėtų pažymėti, kad didžioji dalis nuotraukų šiam rašiniui parinkta ne asociatyvios, tačiau originalios.
Galimybė plėšrūnei
Tais metais įnikęs į ešerių gaudymą sukriukėmis bei nedideliais vobleriais Neryje ir Nemune, net nepastebėjau, kaip prabėgo liepa ir įpusėjo rugpjūtis. Eilinį kartą susiruošęs į spiningauti, pakeliui prie upės užėjau į kioskelį nusipirkti cigarečių ir mineralinio vandens. Ten sutikau seną savo bičiulį Ričardą Naudžių – patyrusį velkiautoją ir ne vienos dvikovos su stambiais šamais laimėtoją.
Išsišnekėjom, pasidalinom žūklės naujienomis. Kur einu dabar žvejoti? Čia, vietoje, netoli namų, matai, kad vos ne su šlepetėm... Gal noriu vykti kartu su juo pavelkiauti į Nemuną? Tiesa, reikės toli važiuoti, bet žuvų tikrai pagausime.
Kodėl ne – naujoje vietoje visada įdomiau. Tiesa, mano įranga netinkama velkiavimui, nes juk einu gaudyti nuo kranto, o jis tegul plauko valtyje.
Išvažiavau ekspromtu, po valandos mes jau vietoje. Toliau nuo miesto, todėl aplinkui bent jau nėra žvejų. Ričardas tą žūklavietę atrado visai neseniai. Pasak jo, čia visai neblogai kimba sterkai. Labai galimas dalykas, kad šiuose plotuose yra ir šamų, nes upės dugnas nelygus ir pakankamai gilu. Kol kas dar jų nepagavo, tačiau šią upės atkarpą tikrino vos kelis kartus.
Anksčiau bičiulis, ilgai nesirinkdamas, vis žvejodavo Nemune netoli Kauno, bet dabar, dėl jau minėtų priežasčių, važiuoja žuvų gaudyti šioje upėje vis žemiau ir žemiau. Tiesa, vykstame su sąlyga, kad niekam nepasakosiu, kur toji vieta yra, nes mano pažįstamų ratas platus, neduokdie dar parašysiu į Žūklės žurnalą, tad labai greitai čia plaukios ne viena, o visa valčių flotilė. Pažadu.
Deja, diena pasitaiko tokia, kokių labiausiai nemėgstu – kyla smarkus vėjas, tvanku, tvenkiasi debesys ir atrodo, jog ims smarkiai lyti.
Ir tikrai – vos bičiulis mane perplukdo į kitą krantą, spėju vos kelis kartus užmesti ir išsitraukti gana padorų ešerį, kaip pasipila lietus. Liuobia kaip iš kibiro, kokia gali būti žvejyba...
Be to, dar pradeda pliekti žaibai. O tokiu atveju būti prie vandens, ypač su meškerykočiu rankose, yra pavojinga.
Neriu į tankius krūmus ir laukiu lietaus pabaigos. Ričardas, nebodamas žaibų ir kurtinančio griaustinio, sukinėjasi valtyje vidury Nemuno. Tačiau ir jam trūksta kantrybė – atplaukia iki manęs, keliamės į kitą pusę upės, sėdam į mašiną ir dumiam namo. Gal dar pralauktume lietų, tačiau, sprendžiant iš apniukusio dangaus, jis tikrai greitai nesibaigs.
Nutarėme čia pavelkiauti kitą dieną, juolab tada ir aš pasiruošiu, kad galėčiau žvejoti iš valties. Tiesa, net ir per tą trumpą bei nepalankų žūklei laiką bičiulis spėjo suvilioti kilograminę meknę ir nedidelį sterką. Pagavau ir aš, bet tai – tik ešeriai...
Kitą dieną išvažiavom į žūklę „nežvejybiniu“ laiku – vietoje buvome apie 11 val. ryto. Tiesiog Ričardas norėjo išsimiegoti – buvo sunki darbo savaitė, o šiandien sekmadienis, tad prieš ateinančias darbo dienas irgi reikalingas poilsis. Pasak žvejo, nėra prasmės labai anksti keltis, nes kiek čia teko velkiauti, žuvys paprastai kibdavo dieną ir vakare – jau vasara baigiasi, gal todėl taip?.. Jis sako – jis žino, nesiginčijau.
Iškart atsisėdus į valtį mane nustebino tai, kad joje nebuvo graibšto. Pradžioje netgi pamaniau, jog Ričardas jį užmiršo. Nė į galvą nešovė mintis, kad bičiulis tokio įrankio paprasčiausiai nenaudoja. Juk valtis Suzumar, brangus variklis, du vienos dalies specialiai velkiavimui skirti St. Croix spiningai su Shimano ritėmis, o ir echolotas kainuoja nemažai. Kur dar visa krūva voblerių, pinti valai ir panašūs dalykai, tad nepirkdamas graibšto pinigų nesutaupysi.
Tačiau čia ir slypi žvejo filosofija: pasak Ričardo, taip jis suteikia žuviai dar vieną šansą – ima ją ranka. Kaip vėliau įsitikinsite, žuvys kartais tokia galimybe pasinaudoja.
Tiesa, nepaklausiau, kaip jis tada tvarkosi su šamais, juk daug jų yra pagavęs, vieno didesnių nuotrauką netgi mačiau Meškeriotojo žurnale. Suprantama, kad pačių stambiausių ilgaūsių į graibštą neįgrūsi ir į valtį neįsiversi, tenka nuvargintą plėšrūną traukti krante. Nors iki 12–15 kg šamai paprastai iš vandens semiami „samčiu“.
Kol kas šiame rašinyje velkiauti su Ričardu dar nė nepradėjome. Na, bet visas įdomumas bus antroje straipsnio dalyje...
Laukite tęsinio
Romualdas Žilinskas
