Žvejo aura. Antra dalis
Tęsiu pasakojimą apie velkiavimą Nemune su Ričardu Naudžiumi. Nors tai nutiko gana seniai, bet nuo to laiko žvejybos velke principai faktiškai išliko tokie patys.
Tačiau esmė net ne tame. Man visada įdomu žuvauti su žvejais, kurie turi savitą, kartais netradicinį požiūrį į žūklę. Būtent iš tokių meškeriotojų galima pasisemti daugiausiai patirties.
Čia lydekų nebūna
Antras neįprastas dalykas – Ričardas gaudė be metalinių pavadėlių. Beje, fluorokarbonas tada tik pasirodė ir žvejai juo nelabai pasitikėjo. Na, gal labai stebėtis dėl tokio žvejo pasirinkimo nereikėtų, nes gaudydami sterkus, šamus, ešerius pavadėlių tuomet kartais nerišdavo ir kiti velkiautojai. Gana rizikinga, nes niekada negali būti tikras, kad kokia nors atsitiktinė aštriadantė plėšrūnė nenurėš valo.
Aišku, gaudant sterkus metaliniai pasaitėliai gali kažkiek silpninti kibimą. Ne todėl, kad plieninis pavadėlis trikdys voblerių darbą, toji detalė velkiavimui skirtų gana didelių masalų žaidimui praktiškai nedaro įtakos. Tačiau, ką rodo ir mano patirtis, gaudant su metaliniu pavadėliu kartais kibimų skaičius menksta dėl to, kad vangios ar atsargios žuvys jį paprasčiausiai mato.
O čia, pasak bičiulio, lydekų nėra. Nepasitaikė nė vienos per ankstesnes žūkles. Gal joms tiesiog toji upės atkarpa nepatinka...
Oras panašus kaip ir vakar, tik saulės daugiau. Visgi debesys tai susibūriuoja, tai išsisklaido, tai lyja su žaibais, tai vėl dangus giedras. Gaudant plėšrūnes šitokios meteorologinės sąlygos nėra labai blogos, bet žvejui dėl tokių permainų nuolat kyla problemų – tenka tai nusivilkti drabužius iki marškinėlių, tai, papūtus vėjui, apniukus ir ėmus lyti, vėl rengtis striukę.
Štai čia ir yra gaudymo iš valties privalumas – galima šalia pasidėti drabužius. Žvejodamas nuo kranto tokiu oru brauktum prakaitą arba šlaptum. Įdomu, kad žuvys suaktyvėja prieš pat lietų, vos tik apniunka dangus. Tai trunka neilgai, bet kartojasi (tiksliau – kartojosi, nes pasakosiu nuosekliai) dažnai. Tą dieną, mano paskaičiavimais, lijo bene septynis (!) kartus.
Pirmoji žuvis, ko ir reikėjo tikėtis, užkibo Ričardui. Laimikis tarsi patvirtino bičiulio žodžius – tai sterkas, jis nedelsiant nukeliavo į gimtąja stichiją. Buvo ir dar keli masalų krepštelėjimai.
Apie 12 val. 30 min., kuomet užslinko antrasis debesų sambūris, Ričardo spiningas sulinko jau nuo gerokai stambesnės žuvies. Ilgai „nesiterliojęs“, nes gaudė pakankamai tvirtu ir storu pintuku, bičiulis parsitempė iki valties nemažą lydeką. Tiesą sakant, ji nelabai ir priešinosi, kažkokia apatiška man pasirodė. Pastverta už sprando grobuonė atsidūrė valtyje. Iš karto pasvėrėm – 3,54 kg. Nebloga pradžia!
Beje, čia juk nėra lydekų... Bičiulis pats nustebęs, bet iš karto prie abiejų spiningų valų pririša po metalinį pavadėlį. Tiesa, jis gaudo tik vienu įrankiu pakaitomis, tačiau pavadėlį ant atrojo koto gijos riša tam, kad vėliau neužmirštų.
Tą patį padarau ir aš. Mano įranga gerokai subtilesnė nei draugo – pintas valas vos 0,14 mm (kokybiškas, tikrai patikimas) ir pavadėliai, išlaikantys iki 5 kg. Nežinau kodėl, bet aš visiškai nesitikiu, kad čia užkibs šamas, o sterkams ir, kaip dabar pamačiau, lydekoms to visiškai pakanka. Suprantama, jei lydekos ne „monstrinio“ dydžio.
Todėl aš galiu naudoti įvairesnius voblerius, nes kai gija plonesnė, yra galimybė išbandyti ir ne taip giliai neriančius modelius – jie tada vis tiek ners giliau, negu gaudant įprastiniu tokiais atvejais 0,18 mm ar storesniu pintu valu. Aš dar gana „žalias“ velkiautojas, mano masalų atsarga gerokai menkesnė nei Ričardo. Todėl ją papildžiau ir mėtymui nuo kranto skirtais modeliais, o juos storesne gija į reikiamą gelmę net ir tempdamas paskui valtį nepanardinsi.
Gylis čia didokas, bet gaudome 2,5–3,5 m gelmėje, traukiame masalus vagos šlaitu. Tiesa, radome ir kelias duobes, kur gelmė dar didesnė – gylmatis fiksavo 5,0 m. Toje vietoje irgi bandome laimę, bet nesėkmingai.
Aš vis nerandu tinkamo voblerio, o Ričardas ištraukia dar vieną smulkų sterką. Žvejoja jis Rapala modeliu, kurio spalva man, jei ne tie keli kibimai, keltų didelių abejonių. Juk žuvys suaktyvėja apniukus, o masalo nugara dažyta tamsiai, jis – su murzinai oranžiniais šonais. Sterkams tokie viliokliai tiktų, bet juk užkibo ir lydeka! Gal atsitiktinė kokia, gal tiesiog į nasrus masalas įplaukė...
Po valandos ir mano spiningas išlinksta. Jaučiu, kad mano paties dažytą ir mėtymui nuo kranto skirtą voblerį sugriebė gana stambi žuvis. Pagal pasipriešinimą nusprendžiu – lydeka. Bet šioji jau gerokai aršesnė – muistosi kaip reikiant, o įbauginimui padaro keletą „žvakių“. Tikrai nemenka, dabar akivaizdžiai matau, tad įvykių neskubinu, nes valas nėra tokiam reikalui tinkamas.
Pritraukta plėšrūnė dar negali nurimti ir bando sukti ratus aplinkui, lįsti po valtimi. Gerai, kad spiningas trumpas ir galiu laisvai juo manipuliuoti. Taip po truputį, po truputį ir įveikiu laimikį. Ričardas įgudusia ranka stveria jį už kupros.
Dabar sveriame mano žuvį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg bičiulio pagautosios dvynė, gal tik truputį storesnė. Taip ir yra – svarstyklės rodo 3,82 kg svorį. Na, visai miela diena!
Vėl lietų keičia saulė, o saulę – lietus. Kimba, nors ir retai, bet stabiliai. Ričardas vėl ištraukia ir paleidžia nedidelį sterką.
Kartais praverčia ir blizgė
Aš pradedu eksperimentuoti su masalais, jis vis gaudo tuo pačiu. Kada pabosta kaitalioti voblerius, plaukiant valčiai maždaug ties 2,0 m gelme, užmetu geltoną 28 g vartiklę Gintarėlis. Iš Ričardo išraiškos matau, kad tokį mano poelgį jis laiko kvailyste. Ir visai be reikalo.
Gal po kokių 10 min. blizgę pačiumpa 40 cm su trupučiu – tą dieną įprasto dydžio – sterkas. Bičiulis be galo nustemba – tokio dalyko jis nesitikėjo, net nėra matęs, kad kas Nemune velkiautų blizge.
O kodėl ne, tereikia tik toliau atleisti nuo valties valą, kad vartiklė giliau grimztų. Juk kadaise voblerių nebuvo, todėl tuometiniai žvejai tokias masalais ir velkiaudavo. Tiesa, jie irkluodavo valtį ir taip reguliuodavo masalo traukimo greitį – jis turi būti mažesnis nei žvejojant vobleriu, nes valtis su varikliu blizgę traukia pernelyg sparčiai. Tačiau šį sykį taip nenutiko, gal kad vartiklė pakankamai masyvi ir gelmė nedidelė.
Ričardo užsispyrimas gaudyti vienu vobleriu vėl atneša vaisių – po nepamenu kelinto dangaus „užtemimo“ masalą čiumpa dar viena lydeka. Šioji truputį mažesnė už pagautąsias, bet 3 kg tikrai sveria. Užtai kokia energinga! Ji tiesiog šoka ant vandens – padaro visą seriją „žvakių“.
Gaila, kad mano fotoaparatas ne toks „jautrus“, jo objektyvas paprasčiausiai dorai nespėja sufokusuoti lydekos šuolių. Man labai keista, kad tokios, pakankamai stambios, lydekos išdarinėja akrobatinius triukus, paprastai šokinėja iki 2 kg sveriančios aštriadantės.
Draugas, nors jo meškerės valas ir storas, nerizikuoja aršios grobuonės traukti jėga. Kuomet po ilgoko tąsymosi galiausiai plėšrūnę „privairuoja“ prie valties ir lenkiasi imti už sprando, lydeka pasimuisto jo rankoje ir atsikabina nuo kabliuko.
Ričardas tik šypsosi: va, čia ir yra tas šansas žuviai...
Kai diena persiverčia į kitą pusę, bičiulis sugundo dar vieną lydeką. Ir kokią! Ji tikrai bent pusantro karto didesnė už prieš tai pagautas aštriadantes. Pasigalynėjęs ištraukia, aš skubu fotografuoti, nes iš vėl atslinkusių juodų debesų pradeda krapnoti.
Panašu, kad šįsyk lietus užtruks ilgiau – dangus net juodas, nematyti jokių prošvaisčių, o žaibai ima trankytis tiesiog virš galvos. Kuo greičiau maunam į artimiausią krantą slėptis nuo audros, prigriebiam ir kai kuriuos įrankius bei masalus. Spėjam laiku, nes vos tik mums išlipus į krantą pasipila baisi liūtis.
Po medžiais prastovime gerą pusvalandį, kol oras visiškai išsiblaivo. Ričardas pirmas išlenda iš krūmų, neša krepšį su vobleriais, jam virš galvos tarsi kokia žvejo aura švyti didžiulė Nemuną apjuosusi vaivorykštė.
Vėl lipam į valtį, dar pasisukinėjame Nemune gerą pusvalandį ir nutariame baigti žvejybą – nors ir po medžiais pralaukėme liūtį, bet vis tiek sudrėkome, o ir oras vakarop ėmė vėsti. Šiai dienai nuotykių užteks, be to, iki tamsos dar norisi namo parsigauti.
Po savaitės Ričardas toje pačioje vietoje pagavo 15 kg šamą. Gaila, kad nežvejojau kartu. Dabar mąstau, kas būtų, jeigu jis aną dieną būtų užkibęs man. Tikrai neištraukčiau naudodamas tokį valą ir pavadėlį, nes su panašaus dydžio (ne gigantas, bet, patikėkit, kiek jis jėgos turi!) „juoduku“ jau nepajuokausi...
Romualdas Žilinskas