Žuvys tarp lietaus purslų
Vos ne visą gegužės mėnesį pilasi lietus, galbūt jis tęsis ir birželį. To ir tikėjausi, juk žiema buvo daugmaž normali, o pirmieji du pavasario mėnesiai – kaip reta sausi. Pasak meteorologų, metinis kritulių ir temperatūros vidurkis paprastai svyruoja nežymiai, nes vienas mėnuo tarsi „padengia“ kitą, neretai tai nutinka sezono ribose. Faktas, kad žvejai keiksnoja tokį orą, nes pavasario pabaiga ir vasaros pradžia yra dosnūs kibimu, o dabar juk lyja, atvėso, tai reiškia, kad ir meškerioti nemalonu, ir žuvys neaktyvios. Ar išties taip yra?
Na, kad žuvauti per lietų nesmagu – faktas. Bet juk tam yra pagaminta įvairiausių žvejams skirtų drabužių, kurie, nors ir lietaus šalin nenuveja, tačiau juos dėvint tikrai nesijauti tarsi tavo gaudoma žuvis – ištisai vandenyje...
Todėl straipsnį pradedu nuo patarimo, kad nepagailėkite pinigų patikimai aprangai, nes žvejys ir liks žveju – anksčiau arba vėliau neiškęs, griebs meškeres ir bėgs prie vandens, vos tik laikinai lietus liausis.
Aš irgi prieš kelias dienas buvau prie Nemuno. Patikėkite, jau geriau ištisai lytų, nes tai šalta, tai šilta, tai vėjas pučia, tai visiškas štilis, tai lyja, tai ne, regis, kad visi metų laikai per valandą laiko praslenka, gerai, jog snigti nepradėjo.
O tokie orai yra puiki terpė visokiems virusams, juolab, kad žmogaus organizmas per keliolika minučių nespėja adaptuotis, tad sušalti perkaitus – vienas juokas. Iš tiesų, čia juoko mažai, tik posakis toks, todėl dar sykį sakau – ligas gydytis tikrai brangiau kainuos nei nusipirkti šiuolaikinius „membraninius“ drabužius, su kuriais puikiausiai jausiesi ir staiga atvėsusiame, ir netikėtai sušilusiame ore, apie atsparumą išorinei drėgmei jau net nekalbu.
Bet pereikime prie straipsnio temos, nes aš nesu mama, o jūs nesate mano vaikai – tiesiog patariau, kadangi pastaroji žvejyba man dar sykį įrodė – aš rengiuosi į žūklę taip, kaip ir privalo rengtis meškeriotojas.
Kaip jaučiasi žmonės aptarėme, o kaip jaučiasi žuvys tokiu oru? Tiesą sakant, iš tiesų prastai. Visos staigios orų permainos dažniausiai neigiamai veikia žvynuotąsias. Nors kitąsyk pasitaiko retų išimčių, tad rašysiu būtent apie jas.
Kaip su glaudėmis pagavau 21 ešerį
Menu irgi vieną panašią vasaros pradžią, kai užsitęsė po sodų žydėjimo atvėsęs oras (tuo metų periodu visada krenta temperatūra) ir nei trupučio nešilo įpusėjus birželiui. Kas iš to, jei kelioms valandoms išlenda saulė – ją tuojau pat uždengia juodo debesies delnas ir ima lyti. Ir šnioja taip, kad mažai tikrai neatrodo. Kaip ir sakiau straipsnio įžangoje, negali juk ištisai namuose sėdėti, nes tas noras užmesti meškerę yra stipresnis už visas gamtines negandas.
Tad tupinėju ant Neries kranto pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, ir žuvauju plūdine meškere. Tą dieną saulė ilgiau padangėje užtruko, tad ridinėjasi danguj vėlyvą rytą jau kokias tris valandas. Man gerai – šilta, jauku, bet žuvims tai veikiausiai visai nepatinka, kadangi plūdė ramiai plaukia srovėje tarsi po liūčių sunešti įvairūs šapai ir kitokių judesių nerodo. Vienokį masalą ant kabliuko kabinu, kitokį – rezultatas tas pats. Galiausiai užneriu universalų – didelį mėšlinį slieką.
Besimėgaudamas giedra, matau, kaip iš už miško atplaukia mėlynių uogienės spalvos debesis. Vėl prasidės, kas tą vasarą jau iki gyvo kaulo įkyrėjo...
Ir prasidėjo – taip liuobė lietus, atrodė, kad visi angelai visus rojaus čiaupus atsuko. Ne lietus, o kažkokia vandens siena, nes toliau užmestos plūdės net nesimato.
Bent gerai, kad oras tąsyk neatvėso, todėl nusispjoviau, nusimečiau marškinius ir kelnes – sėdžiu vienomis glaudėmis per tą lietų, kuris upės vandens srautą pavertė ištisiniu purslų kilimu. Staiga plūdė niurkt... Pakertu, jaučiu, kad žuvis gal ir nelabai didelė, bet gana kovinga. Išsitraukiu. Oho, ešerys kokių 300 g. Aš sakau „oho“, kadangi tose vietose ešeriai reti svečiai, juolab tokio dydžio.
Kadangi, kaip supratote, lyja itin smarkiai, tai gaudau gal trys metrai nuo kranto, kur gylis – vos metras. Neriu dar vieną slieką ir užmetu. Toks įspūdis, kad svareliai nespėjo net nugramzdinti masalo, nes plūdė akimirksniu paniro. Pakertu, traukiau, vėl jausmas panašus – žuvis ne gigantė, tačiau stipri. Ir vėl panašaus dydžio ešerys...
Galėčiau dar ilgai pasitelkęs visus mūsų vaizdingos kalbos žodžius pasakoti, kaip traukiau ir traukiau tuos ešerius, kadangi jie sliekus rijo lyg pašėlę, prisipažinsiu, tokio dryžuotųjų kibimo gyvenime nebuvau matęs. Bet tai jau būtų „tas pats per tą patį“, tad reziumuosiu – tąsyk pagavau lygiai 21 ešerį – kaip tame kortų žaidime. Ir visi – rinktiniai. Visgi įdomiausia, kad ešeriai kibo tik tol, kol purslai ant vandens paviršiaus nuo smarkaus lietaus sproginėjo. Kai liūtis ėmė silpti ir prasidėjo tik paprastas nuobodus lašnojimas – vėl nė kepšt. Toks įspūdis, kad ešerių čia nebūta.
Ir šiaip man labai neįprasta, nes niekada prieš tai ir po to tose vietose per dieną nesu sužvejojęs daugiau nei trijų ešerių. Paprasčiausiai jų ten nėra. Iš kur tada atsirado ir kodėl – tai jūs man pasakykit...
Kada salačiai eina iš proto
Kitas su lietumi susijęs atvejis pasitaikė irgi Neryje, tačiau jau Kauno miesto ribose. Turėjau ten keletą vietelių, kur retsykiais galima buvo sugundyti salačių.
Maždaug į savaitę vieną ar du. Jei įskaičiuosime, kad žuvauji kone kasdien. Bet tai jau irgi visai neprastas šiais laikais rezultatas, nes šios žuvys ima nykti. Žuvauju vasarą įsibridęs vos ne iki pusės Neries, spiningauju vobleriais. Kaip ir aname pasakojime, matau: atslenka didelis tamsiai mėlynas debesis. Toks didelis, didelis, pusę dangaus vakaruose užgožia.
Po to staiga pakyla nežemiškas vėjas – bangos Neryje tarsi būtų kokiose Kauno mariose. Gerai, kad aš įsibridęs tik vos aukščiau kelių, nes ten sekluma, o tai bangos iš kojų išverstų. Visgi žūklę tęsiu, nors ir matau, kad lies lietaus su kaupu, net jo kvapą juntu. O blogiausiai, kad voblerį į norimą vietą dabar galiu užmesti pataikęs menką pauzę tarp vėjo gūsių. Bet užmesti verta...
Kai tik tas vėjas pakilo, išsyk ir žiebė. Salatis per masalą, suprantama, nes žaibo tąsyk nebuvo. Kirtau, tačiau nevykusiai. Pasiteisinu – ilgas spiningas, plonas lanku perlinkęs valas, toli užmestas vobleris ir dėl to prarastas kontaktas, pavėluota reakcija. Pajutau kibusią žuvį, bet tik akimirkai. O ligi tol masalu nė viena nesigundė. Po to žiebė ir antrąsyk. Ir vėl pakirtau prastai, nes žuvį palaikiau kokias tris sekundes – valas atlaisvėjo...
Žiebė ir trečiąsyk. Ir vėl salačio neištraukiau, nors dabar buvau jį pritempęs iki pusės atstumo nuo savęs.
O tada ėmė lyti. Lijo kažkaip labai keistai – šuorais. Tikriausiai todėl, kad vėjas gūsingas, ant upės matėsi lyg savotiškos subadyto vandens dėmės – vienur didesnės, o kitur mažesnės, bet nuolat besikeičiančios vietomis. Kitaip nei aną kartą, dabar buvau nuo vėjo (o jis, beje, labai šaltas, nes dar staiga atšalo) apsisaugojęs atitinkamais drabužiais, su bridkelnėmis, tad grubo tik rankos. Įsivaizduokit, birželio mėnesį šalta rankoms – anomalija kažkokia...
Kitoje Neries pusėje – parkelis. Kadangi savaitgalis, žioplių minios slampinėja. Aišku, kilus lietui ir atvėsus orui dauguma išsilakstė. Tačiau keli liko stovėti, jie buvo mano sirgaliai. Nes stoviu aš per tą šunišką orą ir traukiu salačius. Bet tik traukiu, o neištraukiu. Nesuprantu, kodėl taip yra, tačiau jie vis atsikabina. Ir voblerį pakeičiau su kitais kabliukais, nors ir anas nėra man tokių nemalonių siurprizų pateikęs, – vis tiek žuvys gerai nepasikerta.
Todėl kažkokie žmonės (faktas, kad žvejai) pasiliko po tankiomis liepomis ir matau, kaip mosikuoja rankomis, kažką šaukia, žodžiu, palaiko mane.
Galop vieną salatį visgi parsitempiu ir suimu ranka. Ne pats didžiausias, bet apie 1,5 kg su trupučiu bus. Tada vėl serija pakirtimų-nepakirtimų, keli traukiami salačiai nusipurto nuo kabliuko, bet ir dar vienas panašaus dydžio leidžiasi pakasomas.
Taip tęsiasi tol, kol lyja lietus – apie dvi valandas. Finalas – 3 mano ir N salačių naudai, nes pagavau viso labo tik tris žuvis.
Bet traukiau, nebežinau kiek, gal dvidešimt, gal trisdešimt. Kadangi ilgas ir lankstus spiningas, daugmaž įsivaizduoju, kaip iš šono visa tai atrodė ir kodėl taip aktyviai už mane nepažįstami žmonės sirgo.
Beje, po kelių dienų užeinu į vieną Kaune populiarią tuo metu žvejybos reikmenų parduotuvę. Už prekystalio savininkas stovi. Šnekamės tema „Kur ir kas kimba“. Kadangi tokių parduotuvių pardavėjai paprastai surenka visas naujausias žinias, labai pravartu šiomis temomis šnektelėti. Deja, sužinojau tik vieną naujiena: „Kažkoks su raudona striuke įsibridęs Nery taip salačius traukė, kad buvo gražu žiūrėti, savo akimis mačiau, o visur kitur nieko gero.“
Išties, aš, kaip ir sakiau, tada salačių tikrai daug nepritraukiau, veikiau tik traukiau, na, bet juk žvejų akys didelės. Nors gal iš ano kranto kitaip atrodė – nesvarbu.
Man daug svarbiau – kodėl tie salačiai per visiškai jiems netinkamą, netgi netinkamiausią orą taip siautėjo, kodėl jų ten tiek daug susirinko. Juk šie plėšrūnai – ne lydekos ir neatakuoja to paties voblerio po keliolika kartų, o nusipurtę nuo kabliuko praktiškai niekada antrą kartą masalo nebegriebia. Bet buvo kitaip...
Dar galėčiau pasakoti ir pasakoti, kaip per rudenines liūtis irgi sugrubusiomis rankomis buvau pataikęs į panašią lydekų fiestą, kaip velkiaujant vasarą panašiu oru Nemune lydekos (ir dar kokios, ne mažesnės nei 3 kg!) buvo taip sukilusios, kad tokių atvejų pasitaiko gal vienas iš tūkstančio. Viena ranka iš valties vandenį semi, o kita žuvį trauki. Identiškas įvykis ir Kauno mariose... Bet paliksiu kitam rašiniui arba savo atmintyje.
O daug dažniau esant panašiems orams, deja, nekibdavo niekas. Tačiau žvejams visada dažniau nekimba nei kimba, todėl darau išvadą, jog lietus – žūklei ne „stabdis“, paprasčiausiai žuvauti nemalonu, neišnaudojame visų galimybių, anksčiau bjauriu oru baigiasi kantrybė ir kulniuojame tušti namo.
Tai, ką, rytoj gal pažvejojam? Net jei ir lis. Tik apsirenkit normaliai – ketvirtąsyk nekartosiu.
Romualdas Žilinskas
