Žuvys klaidų nedovanoja
Gaudė senis lydį ir pagavo... šnipštą. Šitą posakį veikiausiai žino visi. Tiesa, tas senis lydį buvo suviliojęs, tačiau jo neįveikė – paspruko. Pasprunka ne tik lydekos, šamai, lašišos, tačiau ir kitos žuvys, ir nėra nė vieno meškeriotojo, kuriam taip nebūtų nutikę.
Vienam žvejui trūko valas, kitam kitaip nepasisekė – atsikabino ar atsilenkė kabliukas, segtukas, sulūžo suktukas ir panašiai. Priežasčių daugybė, visų jų nevardysiu.
Tiesa, pabėgusios žuvys visada būna didžiausios. Bent jau taip visuomet kalba žvejai. Nepagauta – nepasverta, tad ginčytis su patyrusiais fiasko meškeriotojais yra beprasmiška. Kad būtų mažiau ginčų, reikia žuvį ištraukti. Deja, tai visada lengviau būna teoriškai, nei praktiškai – susijaudinęs žvejys daro klaidą po klaidos ir laimikis vėl pasprunka...
Žinau vieną tikrą dalyką – kuo daugiau žvejys meškerioja, kuo dažniau jam tenka traukti stambias žuvis, tuo rečiau jos pabėga. Noriu pasakyti, kad ištrauktų į krantą žvynuotųjų vidurkis kaskart tampa didesnis, nes, jei lygintume apskritai, tuomet pasprukusių žuvų būtų daugiau. Elementari logika – jei nieko netrauki, tai niekas ir nenutrūksta.
Lėtai ar forsuotai?
Todėl nė vienas meškeriotojas nenuginčys, kad žvejybinė patirtis yra tas faktorius, kuris leidžia kiekvienąkart gerinti žūklės rezultatus. Tačiau daug kas priklauso ir nuo meškeriotojo charakterio.
Flegmatikas paprastai vėluoja pakirsti, o pakirtęs prastai reaguoja į besipriešinančio laimikio manevrus, jo judesiai lėtesni. Kartais tai yra gerai, jei kabliukas tvirtas, aštrus o valas plonas – skubėti išties nereikia.
Bet kitą sykį gal ir nieko gero, nes žuvis gali paprasčiausiai „išsiklibinti“ kabliuką iš nasrų, ji turi daugiau galimybių įlįsti kur nors į šiekštyną ir panašiai. Faktas, jog kuo ilgiau potencialus laimikis bus vandenyje, tuo bus daugiau galimybių, kad nutiks kažkas nenumatyto.
Cholerikas priešingai – kerta pernelyg anksti, nepakerta vangiai masalą ragaujančių žuvų. Jei pakerta, kabliukas gerai neįsisega į gerklės sritį, toks žvejys traukdamas žuvį yra nekantrus, todėl paprastai forsuoja įvykius. Kada įranga yra patikima, kam kankinti be reikalo žvynuotąją...
O jei ne? Ar tikrai esate įsitikinęs, kad meškerė, valas atlaikys maksimalų krūvį, kad laimikis tokio dydžio ir turi tiek jėgų, kaip jūs įsivaizduojate?
Man dažnai tenka žvejoti su Gintaru Nauckūnu. Mūsų požiūris į varginamas žuvis kone radikaliai skiriasi. Tiesa, bičiulis paprastai žvejoja didesnio testo meškerykočiais, storesniais valais, aš mėgstu „nusiploninti“. Bet net ne tame esmė. Gintaras, kaip aš vadinu „balansuoja ant maksimalios ribos“, traukiamą žuvį tiesiog „laužia“, aš daugiau „cackinuosi“.
Tai reiškia, kad jis labiau pasitiki savo įranga, savo jėgomis, o aš esu gerokai atsargesnis, nors manęs flegmatiku tikrai niekas nepavadintų, veikiau priešingai.
Kada stambi žuvis jau pakankamai nuvarginta, tuomet naudojamas praktiškai vienintelis būdas ją traukti – „pumpavimo“ maniera. Tačiau net ir dabar dėl viso pikto reikėtų stengtis trumpinti traukimo atstumą: jei sėdi valtyje, tuomet paplauk arčiau žuvies, jei stovi krante – paėjėk artyn, išsirink patogesnę poziciją...
Būna dienų lyg tyčia
Pastebėjau, jog vienam žvejui pakanka poros nutrūkusių žuvų ir jis pasimoko iš savo klaidų, o kitas meškerioja vos ne visą gyvenimą, bet vis patiria nesėkmes. Galima tokius reiškinius priskirti atsitiktinumams, galima už tai keikti Fortūną, visgi kai kurias savo nesėkmes neprošal paanalizuoti dar kartą.
Esu rašęs, kaip įveikti didelę lydeką, šamą, minėjau savo straipsniuose, kaip reikėtų varginti ūsorių ir šapalą. Bet kaip ištraukti žuvį apskritai dar nesu aptarinėjęs.
Sakysite, kad daugmaž jaučiasi, kokia žuvis ant kabliuko, jas galima skirti pagal pasipriešinimo pobūdį. Taip, be abejo, tačiau neklysdamas potencialų laimikį identifikuos tik labai patyręs žvejys.
Sakysite, bet koks meškeriotojas daugiau arba mažiau žino, kokios žuvies galima tikėtis, nes juk žvejojant spiningu lašišas nepagausi, tarkim, karpio, o meškeriodamas kuojas su plūdine – lydekos. Tikrai?
Galiu pasakyti, kad tokių įvykių man nutiko ne sykį ir ne dešimt. Pavyzdžiui, spiningaudamas salačius viduryje Neries esančioje rėvoje esu atsitiktinai vobleriu „įsegęs“ 2,5 kg karšį. Jaučiu, kad žuvis, bet kokia – bala žino. O juk karšio kūnas platus, kabliukas įsmigęs taip, kad žuvį tenka traukti skersą. Patikėkit, iki 12 g. testo spiningas net treška, o 0,12 mm diametro pintukas įsitempęs lyg styga ir jauti, kad tuoj, tuoj trūks...
Nenutrūko, todėl ir įvardiju žuvies rūšį bei svorį. Jei būtų gija neišlaikiusi, gal manyčiau, jog ten buvo koks šamas ar ūsorius. Kartais net mums gerai pažįstamos ir daug sykių sužvejotos žuvys gali priešintis nebūdinga sau maniera. Juk rėva, vidurys upės, srovė net kliokia, ką ten veikti karšiui? Bet kažką, matyt, veikė...
Arba prieš trejus metus įvykis Nevėžyje... Traukiu su plūdine meškere į krantą kuojytę, o ją tiesiog mano akyse praryja iš kažin kur išdygusi lydeka. Vanduo skaidrus, tad matau viską akivaizdžiai: capt ir nėra kuojos. Ir žuvelę čiumpa ne kokia ten „šaudyklė“, o beveik 4 kg svorio aštriadantė. Mano monofilamentinis pavadėlis buvo vos 0,12 mm diametro.
Ilgai ją varginau. Atvirai pasakius, vilčių neturėjau – juk valą nukąs, jei gija ir plėšrūnės svorį išlaikytų. Bet nenukando. Mano laimei krantas buvo lygus, dar vandenžolės gegužės mėnesį nesuvešėjusios, turėjau graibštą ir ne vienas meškeriojau. Supuolė daug palankių veiksnių, todėl ir išsitraukiau tą plėšrūnę. Reikia pasakyti, kad apsilpusi ji buvo po neršto, kažkokia žaizdota ir labai alkana, jei palei kojas kuoją čiupo. Beje, ištraukta į krantą lydeka grobį atrijo, kabliukas plėšrūnei net nebuvo įsikirtęs...
Ramybės ir dar kartą ramybės
Smagu, kai trauki žuvį po žuvies, o aplink susirinkusi žiūrovų minia. Jautiesi labai „kietas žvejys“, kada viskas eina lyg sviestu patepta – žiopliai rankomis ploja...
Bet staiga užkimba neplanuotai stambus laimikis. Žiūrovai net krykščia iš pasitenkinimo, o tau visai kas kita galvoje: kažin ar išlaikys plonas pavadėlis, kažin ar neišsprūs iš gerklės mažas kabliukas, kažin...
Tačiau blogiausia, kada pasipila aplinkinių patarimai. Kaip jau įprasta, juos dalinti labiausiai mėgsta įvairūs diletantai ir teoretikai. Tai neretai nervina. O dar labiau įkaitina kraują tie patarimai, kurie būna tartum priekaištai jau nutrūkus žuviai. Tokiais atvejais (bent jau man) kartais norisi užtvoti spiningu ar meškere patarėjui per makaulę.
Pasistenkite nekreipti dėmesio ir elgtis taip, kaip išmanote arba esate pratę, nes „geradėjai“ ir „patarėjai“ trukdys susikaupti. Jei tik pradėsite blaškytis, nieko doro iš to nebus. Žinoma, kada meškeriojate su tikrai patyrusiu žveju ir esate įsitikinęs jo žiniomis bei praktine patirtimi, o pats tik naujokas žūklėje – tebūnie – galima pasikliauti ir tuo, ką sako bičiulis.
Bet kitais atvejais verčiau pamiršti viską aplinkui ir pasitikėti tik savo jėgomis bei supratimu. Svarbiausiai tada yra išlaikyti šaltus nervus ir skaidrų protą. Ramybės ir dar kartą ramybės.
Ateinu sykį prie Nemuno ir mėtau spiningą šalia dugnines išsidėsčiusių karšiautojų. Jie sėdi visai šalimais, bet nekreipia į mane dėmesio – savo reikalais užsiėmę. Aš gaudau 0,11 m storio pintu valu, nestoras ir fluorokarboninis pavadėlis, mėtau 4 cm dydžio vobleriuką, tikiuosi gal meknės, gal šapalo, tiktų ir didesnis ešerys.
Staiga kaip žiebė kažkas per spiningą – vos kotas iš rankų nešlėkė. Gerai, kad jis pakankamai ilgas, pusiau parabolinis. Gal pakirtau, o gal net ir ne, nespėjau dorai sureaguoti, tik pajutau, kaip nuo ritės žaibišku pasroviui greičiu vyniojasi valas. Aš einu greitu žingsniu krantu paskui žuvį, nes stovint laimikis visą giją nuo ritės išvyniotų – stiprus, įranga ne jam skirta, artėju prie dugnines sumetusių karšiautojų.
Vyrai mato, kad turiu stambią žuvį, šaunuoliai – traukia savo meškeres ir padaro erdvės man manevruoti. Nepasakosiu smulkiai, kaip viskas vystėsi, bet po kažkurio laiko visgi sugebu pritraukti žvynuotąją prie kranto. Beje, iki tol ji padarė keletą šuolių virš vandens. Taip, tai buvo šlakis, kuris vidurvasarį gal jau ruošėsi plaukti į nerštavietes ir pakeliui griebė mano masalą, gal ten nuolatinės jo medžioklės valdos – neesminis dalykas.
O esmė tame, kad porą meškeriotojų suskubo man į pagalbą. Dėkui, ačiū, vyrai, bet kaip nors aš pats. Nes vienas jų ėmė kaišioti savo graibštą šlakiui po nosimi, dėl ko jau pavargusi ir į seklumą atvesta žuvis įgavo tarsi antrą kvėpavimą ir nuskuodė vėl kone į Nemuno vidurį.
Po to – dar „geriau“. Kai antrąsyk vėl pritraukiau sau prie kojų laimikį, vienas iš žvejų, nieko nesakęs jau tiesė ranką... paimti už valo. Nespėjo, nes mano necenzūra tą bet kokiam meškeriotojui nedovanotiną veiksmą aplenkė. Nejau jie ir karšius panašiu stiliumi traukia? Čia jau vėliau tokia mintis į galvą šovė.
Beje, kone identiškas įvykis yra nutikęs ir Neryje. Irgi atsitiktinai užkibo šlakis, irgi šalia tupėjo žvejai, irgi puolė padėti...
Romualdas Žilinskas
