Žūklei velke skirti masalai, bet...
Kai kurie žvejai mano, kad tai, kas tinka spiningaujant, bus gerai ir velkiaujant. Deja. Būtent netinkamai pasirinkti viliokliai lemia, kad nuo ankstaus ryto iki sutemų žuvavęs meškeriotojas būna tokios pat juodos nuotaikos, kaip vandens telkinį jau supanti tamsa. Kotas, ritė, valas tėra įrankiai, kuriais pajuntame kibant žuvį, pakertame ir varginame laimikį, todėl neturėdami ar nepritaikę masalo negalėsime nei matyti kibimo, nei juo labiau pakirsti, varginti ir ištraukti žuvį.
Seniausias žinomas masalas velkei yra vartiklė. Tačiau nevelkiaujantiems pasakysiu, kad ji – gana prastas vilioklis ir nepakankamai universalus. Kai kuriais atvejais – netgi visai netinkamas. Ir nors mūsų seneliai blizgėmis gaudė dar palyginti sėkmingai, reikia atsižvelgti į dabartines sąlygas, patį velkiavimo principą ir naują požiūrį į šį žūklės būdą.
Vartiklės gana silpnai skleidžia hidroakustinius virpesius. Gaudant jomis dažniausiai pabrėžiamas jų panašumas į tikrą žuvį: natūralus metalo blizgesys, žaidimas, primenantis sužeistos žuvelės judesius. Spiningaujant šie niuansai turi reikšmės, nes žvejys tokį masalą gali traukti greičiau arba lėčiau, leisti jam laisvai skęsti ir panašiai, žodžiu, šito vilioklio judesius valdo meškeriotojas. Velkiaujant su irklais, kaip tai būdavo seniau, vartiklės judesiai gal ir neišnaudojami maksimaliai, tačiau pritaikius tam tikrą irklavimo ritmą, pasirinkus atitinkamus modelius galima palyginti sėkmingai žvejoti. Kai laivas turi variklį, taip manevruoti sudėtinga, be to, traukimo greitis paprastai būna pernelyg didelis. Tolygiai ir greitai traukiama tokia blizgė ne tik praranda visus savo žaidimo privalumus, bet ir gali pradėti suktis apie savo ašį. Pasiekti jomis didesnius gylius neįmanoma.
Vis dėlto vartikle galima neprastai pažvejoti seklumose traukiant ją minimaliu greičiu. Aš esu ne kartą bandęs tokias blizges velkiaudamas ir, patikėkite, būtent jos kartais būna kibios, kai tipiniai šiuo metu velkiavimui taikomi masalai kažkodėl liko užribyje. Na, o salačius žvejodavau vartiklėmis tikslingai, bet tokia žūklė velke turi savo specifiką, kuri kažkiek (nedaug, bet visgi) skiriasi nuo klasikinio velkiavimo.
Sukriukė pagal savo virpesius yra vartiklės priešingybė. Kuo greičiau ją trauksi, tuo didesniame plote plėšrūnės šonine linija pajus, kaip sukasi jos lapelis. Tačiau sparčiai traukiama sukriukė pameta gylį ir gali iššokti iš vandens. Mažesni modeliai – itin jautrūs. Ir ne tik todėl, kad lengvesni, bet dar ir dėl to, jog smulkūs jų lapeliai daugiau kartų apsisuks apie ašį nei didelių sukrių, traukiamų vienodu greičiu. Velkiautojams yra gaminamos specialios didelės besisukančios blizgutės, daug žadantys ir jų tandemai.
Bet ir vėl panašus atvejis, kaip su vartiklėmis. Yra buvę, kad visai sėkmingai gundžiau ešerius stovinčiuose telkiniuose įprastinėmis nedidelėmis (tiesa, pasunkintu kūneliu) sukriukėmis, pasitaikė suvilioti ir keletą salačių vandens saugyklose. Čia tas atvejis, kuomet šie plėšrūnai medžioja viršutiniuose vandens sluoksniuose. Tačiau esu pagavęs ir lydekų bei sterkų, kuomet sukriukes paskui valtį vilkau prikabinęs ofsetines galvutes arba ant specialios užgilinimo sistemėlės. Visgi tai yra labiau išimtis nei dėsningumas, paprasčiausiai norėjau įsitikinti ar galima velkiauti šiais masalais. Įmanoma, bet yra geresnių.
Silikoniniai didesnių modelių masalai dažnai naudojami velkiaujant. Jie dėl sunkaus galvakablio gali pasiekti gilesnes vietas nei minėtos blizgės, šie masalai itin perspektyvūs vėlai rudenį, netgi žiemą, kuomet plėšrūnės tupi giliai ir nori ne itin judrių masalų. Vis dėlto geriausios guminukų savybės atsiskleidžia „džigaujant“, žuvys į juos dažnai reaguoja rega, būtent tam yra sukurti šie masalai. Traukiami tolygiai jie skleidžia menkus virpesius. Sakysim, riperio uodegėlės judesių amplitudė yra palyginti didelė, bet virpesių dažnis – pernelyg mažas. Tvisterio – atvirkščiai – jo uodegėlė vibruoja itin aktyviai, tačiau masalo virpesių bangos sklinda nedideliu atstumu. Kita vertus, nėra tokio svorio galvakablio, kuris, valčiai greitai plaukiant, padėtų masalui išsilaikyti maksimaliame gylyje. Tačiau guminukams, kaip ir anksčiau minėtiems masalams (vobleriams taip pat), galima taikyti savadarbes paternoster sistemėles, laivelius ir dabar gana plačiai vis plintančius downrigger.
Iš principo arba teoriškai, gėluosiuose vandenyse galima velkiauti visų rūšių masalais, kuriais spiningaujame. Nors įvadiniame savo straipsnyje minėjau, netgi pabrėžiau, kad velkiavimo trūkumas yra tas, jog ribojamas vilioklių arba jų modelių kiekis, t. y. tinka ne visi. Galbūt panašiu akcentu pradėjau ir šį rašinį. Neatsižadu savo žodžių, nes spiningauti galima ir pagauti žuvį net ant alaus kamščio, jei pritvirtinsime prie jo kabliuką, tačiau juk yra viliokliai, kuriais daug dažniau sugundysime plėšrūnes žūklaudami velke, todėl kam naudoti mažiau kibius arba (ir) tam ne visiškai tinkamus?
O patys geriausi velkiavimui, mano nuomone, yra vobleriai. Bet apie juos rašysiu plačiai ir jau kitame straipsnyje...
Romualdas Žilinskas
