Žūklė dugnine Baltijos priekrantėje. Žuvys, masalai
Kadangi vasara, o ypač rugpjūtis, yra atostogų metas ir daug meškeriotojų kartu su šeimomis traukia prie Baltijos jūros, manau, šis Tomo Mykolaičio pasakojimas pravers tiems, kurie norės ne tik pasikaitinti saulėje mūsų pajūrio paplūdimiuose, bet ir užmesti meškerę į sūrius vandenis...
Savo gyvenime esu sutikęs labai daug gerų žvejų, kartu ne vieną dieną ar naktį praleidome prie upių, ežerų, tvenkinių. Deja, dalis tų meškeriotojų jau žūklauja anapilyje, kai kurie emigravo ir žuvis gaudo kitų šalių vandens telkiniuose, tačiau dauguma pasiliko Lietuvoje.
Kokie bebūtų mūsų tarpusavio santykiai – palaikome dar ryšius ar jau nebe – esu dėkingas jiems visiems, nes kiekvienas tų meškeriotojų paliko man savo patirties dalelę, neužmirštamų bendrų žūklės akimirkų, pasidalijo sava žvejybine filosofija.
Vienas tokių bičiulių – Tomas Mykolaitis, kuris visada žavėjo universalumu žvejyboje ir užsispyrimu, nes veikiausiai nėra tokio žūklės būdo, kurio jis nebūtų įvaldęs iki aukščiausio meistriškumo lygio. Esame seni pažįstami, kartu teko ir dirbti, todėl Tomo interviu savo archyvuose turiu bene daugiausiai. Smagu rašyti pasakojimus, kada žmogus taip nuosekliai, tiksliai, bet kartu ir išsamiai (o tuo įsitikinsite) dėsto savo mintis, esu tikrai nemažai straipsnių parašęs „iš diktofono“, tačiau tokių pašnekovų pasitaiko vienetai.
Nors šitas interviu imtas prieš šešiolika metų, bet žvejybiniu požiūriu faktiškai niekas nuo to laiko nepakito. Na, taip – patobulėjo pats autorius kaip žvejys (aš esu tik savotiškas įrankis, kuris užrašo žodžius), bet vėlesnius Tomo straipsnius ruošiuosi publikuoti vėliau.
Kokios žuvys ir kada kimba Baltijoje
Žvejybą Baltijos jūroje skirstau į tris rūšis: menkių gaudymą, spiningavimą ir žūklę dugninėmis meškerėmis nuo kranto. Visi šie būdai be galo įdomūs (argi žūklė gali būti kitokia?!), visgi dažniausiai žuvis jūroje gaudau dugninėmis. Lyginant su kitais, tokia žvejyba turi vieną esminį privalumą – laimikio įvairovę, kadangi Baltijos priekrantėse taip galima sumeškerioti tiek sūrų, tiek ir gėlą vandenį mėgstančių žvynuotųjų.
Kita vertus, žūklė dugninėmis yra sėsli, o įrankiai išdėstomi čia pat krante, todėl net ir vasarą poilsiaudamas turi galimybę ir paplūdimyje su žmona pabūti, ir šalimais meškerę užmesti. Tiesa, kai kurie poilsiautojai į tokį pomėgį ima žiūrėti gana įtartinai, kartais įgrįsta žiopliai, bet tai vis geriau nei ištisą dieną ant smėlio tįsoti ir šonus be jokio tikslo saulėje kaitinti.
Nežuvaujantys jūroje neretai mano, kad Baltijoje galima pagauti tik dvi žuvų rūšis: plekšnę ir menkę. Išties taip nėra, nes čia žuvų rūšių čia daugiau nei kokiame nors ežere, tik ne visos jos vienodai dažnai papuola ant kabliuko. Faktas ir tas, jog žvejojant nuo kranto ar molo, Palangos tilto dugninėmis, plekšnės dažniausiai sudaro didžiausią dalį pagautų žuvų. Bet ne visada, o kartais jos ir apskritai nekimba.
Tarkim, aš esu sugavęs dar ir otų, vėjažuvių, meknių, karšių, žiobrių, ešerių, galbūt dar ir kitų žuvų, kurių dabar taip greitai neatsiminsiu. Jūroje galima sumeškerioti, gėluosiuose vandenyse įpratusių žuvauti meškeriotojų akimis, kokių nors egzotinių sutvėrimų, pavyzdžiui: builių, grundalų ir panašiai. Nenuostabu, jei užkibs krabas.
Baltijoje gaudau jau pakankamai seniai, bet tik šįmet pasisekė sumeškerioti gyvavedę vėgėlę. Nedidukę, tačiau vis tiek smagu, nes tokia žuvis pasitaikė pirmą kartą.
Žvejoti mūsų jūroje nuo kranto pradedu jau kovo mėnesį. Mėnesio pradžioje ar pabaigoje – priklauso nuo oro.
Pavyzdžiui šįmet jūrinį sezoną atidariau kovo 20 dieną. Ankstyvas pavasaris nėra pats geriausias laikas tokiai žūklei. Vanduo dar labai šaltas, todėl nei otai, nei vėjažuvės nebūna priartėję iki priekrantės zonos, gėlavandenės Kuršmarių žuvys irgi kol kas nesiryžta čia atplaukti. Vienintelės, kurios bando ragauti siūlomus masalus, yra plekšnės. Bet ir tos – „delninės“.
Šylant orams kibimas gerėja, žuvų rūšių gausėja ir vis dažniau pasitaiko stambesnių egzempliorių. Gegužės–birželio mėnesiai yra dosniausi laimikiu. Kai kas klausia: kada geriau kimba – pavasarį ar vasarą? Čia negalima suskirstyti kibimo intensyvumo pagal metų laikus, paprasčiausiai viskas priklauso nuo vandens temperatūros.
Todėl kartais gegužės pradžioje būna pats žuvų meškeriojimo pikas, o kartais – jos kimba labai vidutiniškai. Tos pačios plekšnės, kurias visi sutapatina su jūrine žūkle, net ir tinkamu žvejybai metų laiku gali visiškai pasitraukti iš priekrančių, jei pūs nepalankus vėjas, pasikeis jūros srovės ir dėl to nukris vandens temperatūra bei pakis jo cheminė sudėtis. Ar tą dieną jos gerai kibs, galima susiorientuoti dar iki pradedant žūklę.
Jei gaudydami tinkleliu krevetes šių vėžiagyvių nerasime arba papuls tik vienas kitas – nieko gero tądien nesitikėk. Plekšnės, nors ir visaėdės, tačiau į priekrantes jas labiausiai traukia riebios nesunkiai surandamos krevetės. Jos, beje, ir yra pagrindinis šių žuvų masalas. Vasaros pradžioje krevečių pajūryje dažniausiai (bet ne kasdien!) būna apstu ir tuomet iš gilumos atkeliauja didžiosios plekšnės.
Gaila, tačiau kiekvienais metais stambių šios rūšies žuvų vis mažėja, o šiemet gegužės pabaigoje, nors orai ir atšilo, bet solidžių plekšnių nepasitaikė. Veikiausiai vanduo vis dar pernelyg šaltas...
Sušilus Baltijos vandenims, jūros priekrantėse suaktyvėja ir gėlavandenės žuvys. Visgi jos nevienodai gausiai pasiskirstę po visą mūsų pajūrį. Nebūtų gėlavandenės, todėl daugiausiai karšių, žiobrių, meknių ir kitų žvynuotųjų pagaunama prie Klaipėdos bei Šventosios.
Rudeniop jų gretos pamažu retėja ir atšalus Baltijai vėl telieka vienos plekšnės. Tuo metu, kaip ir ankstyvą pavasarį, norinčių pažvejoti jūroje ne itin daug, kadangi meškeriotojus atgraso šalti vėjuoti orai ir stiprus bangavimas.
Vidurvasarį užėjus karščiams kibimas jūroje suprastėja. Bet taip būna dieną, ypač per pačius pietus, kai dauguma poilsiautojų kaitinasi saulėje. Visgi plekšnės maitinasi ir tada, todėl dugninių padėti į šalį nevertėtų. Esu šiuo metų laiku žvejojęs Preiloje, Šventojoje, Pervalkoje, Juodkrantėje, Palangoje ir praktiškai visada pagaudavau šių žuvų.
Retkarčiais pasitaikydavo sumeškerioti ir kitokių žvynuotųjų, bet jas žymiai sėkmingiau žvejoti naktį. Be to reikėtų eksperimentuoti su masalais, nes kažkodėl nemaža dalis meškeriojančių jūroje težino vieną – krevetes. Jų pasigauna tiesiog žūklės vietoje braukdami graibšteliais palei dugno sąnašas arba nusipirkę šaldytų. Beje, šaldytos, mano manymu, dar geresnės.
Sliekas ir jūroje sliekas
Apie masalus norėčiau pakalbėti plačiau. Nors gal daug kas ir prieštaraus šiam teiginiui, tačiau, mano nuomone, net ir jūroje pats universaliausias ir vienas geriausių masalų yra sliekas. Bent jau iš Kuršmarių atplaukusios gėlavandenės žuvys mieliau jį griebia nei krevetę, išimtis – žiobriai. Gaudant naktimis naktiniais sliekais ar „mėšlinukų“ kuokštais karšius ir ungurius suvilioti pavyksta dažniau. Čiumpa jie ir krevetes ar kitus masalus, tačiau ne taip godžiai. Sliekus visai mielai ryja netgi plekšnės, tad dalyvaudamas varžybose jūroje, o man tai tapo tradicija, visuomet pasiimu ir šių vilioklių.
Atkreipiau dėmesį, kad ne vienas žvejys sliekus visiškai ignoruoja. Be reikalo. Vienais metai aš laimėjau varžybas, nes gaudžiau būtent šiais masalais. Įdomiausia, kad tąsyk „naktinukai“ nuo karščio visiškai sušuto ir įgavo visiems žvejams žinomą negerą kvapą. Bet dėl to plekšnės prasčiau nekibo, anaiptol – jos tik mieliau ėdė nudvėsusius sliekus.
Dabar važiuodamas prie jūros visai nesistengiu šį masalą išlaikyti gyvą, manau, jog plekšnėms gerai bet koks.
O štai žuvelių gabalėliai, kažkodėl jūros gyventojoms patinka tik švieži. Tai – taip vadinama „porcija“. Labiausiai vertinama pjaustyta kuoja, nors, galbūt, taip nusprendė daugiau žvejai nei žuvys, kadangi visai neprastai man kibdavo ant stintų, meknių, strimelių ar net ir ant tų pačių plekšnių gabaliukų.
Tinkamiausi žuvauti yra žuvelės nugarinės dalies pjausniai, tik neužmirškite palikti ir odelės skiautę, kitaip toks masalas prastai laikysis ant kabliuko.
Kitas šio vilioklio privalumas tas, kad jį užmetant maksimaliu atstumu, kada mostas meškerykočiu būna itin staigus ir stiprus, masalas „nenusimuša“. Neturi jam įtakos ir stiprus bangavimas. Gaudant sliekais ir ypač krevetėmis, negali būti tikras, kad po galingo užmetimo į vandenį įkrito ne tik svarelis su kabliukais, tačiau ir tai, kas ant tų kabliukų buvo užkabinta.
Galima bandyti daryti „sumuštinį“ – pirma užnerti slieką ar krevetę, o ant viršaus – žuvies gabalėlį. Toks kombinuotas masalas kartais netgi labiau patinka kai kurioms žvynuotosioms.
Tęsinys kitame rašinyje
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
