Žiobrius – dugnine. Ne taip paprasta, kaip atrodo

Būna dienų, kada masinio žiobrių kibimo laikotarpiu net ir meškeriojant dugnine šios žuvys kimba prasčiau arba geriau, ką dažniausiai įtakoja tądien migruojančių žuvų gausa, žūklavietė, orų permainos ir... įranga. Turiu omenyje, kaip „sustyguota“ toji dugninė.

Kibo, kibo ir nustojo...

Nors straipsnio tema bus būtent dugninės paruošimas ir įvairūs techniniai niuansai, kurie susisiję su žūkle naudojant šią įrangą, visgi kelis žodžius norėčiau tarti ir apie kitus išvardytus žvejybą įtakojančius veiksnius. Galbūt kartosiuosi, nes daug ką minėjau ankstesniuose rašiniuose, bet gal ir ne.

Žiobriai juda į nerštavietes būriais, bet tas jų srautas nėra nenutrūkstamas, todėl visiškai galimas variantas, jog kažkurią dieną, pusdienį, kelias valandas žūklavietėje paprasčiausiai nėra žuvų. Tai meškeriotojai junta, nes praktiškai visiems žiobriai arba kimba, arba ne.

Bet pasitaiko, jog kažkurioje, tegul ir visai šalia kitų žvejų esančioje vietoje, keliems meškeriotojams sekasi puikiai, tačiau kiti nepagauna nieko. Gali būti (o taip yra nutikę ne kartą), kad staiga aniems laimingiesiems kibimas nusilpsta, tačiau dugninių viršūnėles žiobriai lanksto žūklaujantiems dešinėje arba kairėje.

Tai labai akivaizdu Nemuno tiesiosiose, kur kartais susirenka būriai žvejų ir nutūpia krantus vienas šalia kito kokio kilometro ar net ilgesnėje upės atkarpoje. Vėlgi čia viskas aišku – žiobrių būrys kyla upe aukštyn, tad kurį laiką geriau sekasi vieniems, po to toji sėkmė lydi jau žuvaujančius, jei žiūrėsime pasroviui, kurie žuvis vilioja aukščiau.

Paskui galbūt seka kitas žiobrių būrys, tad žemiau sėdintiems irgi prasideda kibimas. Žinoma, nebūtinai antrasis žuvų būrys pasirodys tuojau pat, tokie dalykai yra neprognozuojami. Todėl ir sakome, kad žiobriai kimba „bangomis“.

Žiobriaujantys meškeriotojai ne kartą yra patyrę, kad gali prasėdėti visą dieną, bet daugiausiai žiobrių, o galbūt ir visą tos dienos laimikį pagaus per porą valandų. Reiškia, kad diena buvo ne pati geriausia, tačiau ir ne visai prasta, o žiobriai tąsyk migravo vos vienu skaitlingesniu pulku.

Pasitaiko, kad kažkurioje žūklavietėje būna tegul ir retas kibimas, bet jis gana pastovus. Kitose vietose – tuščia. Reiškia, jog toje vietoje žiobriai turi tarsi poilsio aikštelę, ten jie sustoja ne tik atgauti jėgas, bet ir pasimaitinti. Aš jau esu šį variantą aptaręs viename savo straipsnių.

Kita vertus, žiobrių kibimo intensyvumą lems ir oras. Kada jis pastovus, bet nebūtinai tas „klasikinis tinkamas žūklei“, kai saulė šviečia pro debesis, pučia lengvas vakarų vėjas, slėgis nešokinėja, žiobriai vis tiek kimba geriau, nes tokios sąlygos bet kokias žuvis nuteikia labiau maitintis. Šiuo atveju meteorologinis pastovumas yra pagrindinis teigiamas faktorius, kadangi žiobriai gali visai neprastai kibti ir įsivyravus šiaurės rytų vėjams, apsiniaukusiomis ar labai giedromis dienomis.

Net ir dabar, kai rašau šį straipsnį, jau antra savaitė pučia stiprus rytys, antra para protarpiais lyja, panašus oras nusimato dar bent porą dienų į priekį. Žiobriai tokiomis sąlygomis kibtų gana neblogai, bėda ta, jog jie dar mano „platumose“ neapsireiškė, nors, kiek žinau, jau artėja.

Faktas, kad rytas ir vakaras bus geresnis paros laikotarpis žūklei, bet nebūtinai. Dabar jau grįžtu prie to, ką kalbėjau – žiobrių migravimo „bangomis“. O tai reiškia, jog galbūt į žūklavietę šios žuvys atplauks vidurdienį. Tad vynioti meškerių patarčiau neskubėti, net jei, tarkim, rytas buvo niekam tikęs ir nei jūs, nei aplinkiniai žvejai nieko nepagavo.

Sudėtingiau yra su dugninių įranga, tokio tipo meškerių pasirinkimu ir čia jau derėtų pakalbėti plačiau.

Meškerių margumynas ant kranto

Jei pažiūrėtume į ant krantų sėdinčių žvejų dugnines meškeres, pamatytume labai didelę jų įvairovę. Čia rastume meškeriotojų, kurie gaudo su sunkiai identifikuojamais pigiais meškerykočiais (tokių gana daug), kiti žuvauja su lengvomis kone picker tipo dugninėmis (šitie sudaro mažumą), o dauguma žiobrius vilioja įvairaus užmetimo svorio feeder tipo meškerėmis. Kalbu apie didesnių upių, tokių kaip Nemunas, Neris, Šventoji, Nevėžio žemupys meškeriotojus.

Beje, kuo upė yra didesnė, kuo arčiau jos žemupys, tuo mažiau pamatysime „pikeristų“ ir daugiau rasime tokių žvejų, kurie gaudo palyginti didelio testo dugninėmis. Ir tai yra normalu, nes tenka naudoti masyvesnius svarelius, storesnius valus, masalus mesti toliau nuo kranto, į gilesnes vietas.

Tie, kurie žuvauja su „sunkiai identifikuojama“ įranga, paprastai yra senyvo amžiaus meškeriotojai, paaugliai arba tiesiog žvejai, kurie žuvis gaudo retai. Finansinių niuansų neaptarinėsiu. Gero kibimo metu jiems sekasi gerai, o jei tai vietiniai senoliai, kurie nuolatinėse upių atkarpose žuvauja pusę amžiaus – netgi puikiai.

Ir visa esmė ta, jog pastarieji meškeriotojai žino, kur geriausiai žvejoti žiobrius, turi savo filosofiją apie žūklavimą tose vietose. Bet būna, kad ir jiems nesiseka.

Paprastai žiobrių kibimas yra labai išraiškingas, vargu ar jį pražiopsosi. Tačiau kartais ir šios žuvys masalus tik maigo tarp lūpų ir dugninių viršūnėles trūkčioja tarsi kokios aukšlės, sunkoka pataikyti momentą pakirtimui.

Esant vangiam kibimui dalis žiobrių atsikabina betraukiant, nes kabliukas kaip taisyklė būna įsmigęs kur nors į lūpų kraštelį. Tokiais atvejais laimi tie, kurie turi subtiliausią įrangą, nes ji geriausiai parodo kibimą, puikiai laiko pakirstą žuvį ir net lengvai įsmigęs kabliukas ne kliūtis ištraukti laimikį.

„Aukso vidurys“ yra feeder tipo meškerės, todėl dauguma jomis ir naudojasi. Tokie meškerykočiai paprasti turi po tris keičiamas viršūnėles, tad su ta pačia meškere galima gaudyti dideliame gylyje, smarkioje tėkmėje naudojant masyvius gramzdus, galima žuvauti kur nors ties ramaus vandens ir greitos tėkmės riba, kur gerokai sekliau ir nereikia sunkių svarelių. Galima net pritaikyti gana didelio testo „fyderius“ žiobrių žūklei visai nedidelėse upėse.

Išsamiai apie tris viršūnėles

Aš jau esu rašęs, kad feeder meškerių viršūnėlėse būna nuorodos į tam tikrus sistemėlių svorius, kurie bus optimaliausi, jei naudosime, tarkim, baltos, bet ne raudonos spalvos viršūnėlę. Tai gali būti tiesiog užrašai gramais, uncijomis (oz) arba simboliais L, M, H.

Tokie simboliai reiškia, kad tai light, medium ir hard viršūnėlės, jos, suprantama, bus trijų skirtingų spalvų. Kuri viršūnėlė yra lanksčiausia ar standžiausia ir taikytina žuvaujant lengviausiais ar sunkiausiais tai meškerei svareliais, pagal spalvas orientuotis tikrai nesiūlyčiau. Dažniausiai pati liauniausia ir jautriausia viršūnėlė būna balta, o standžiausia – raudona. Bet tikrai ne visada, nes tokių spalvų komplekte gali net nebūti.

Yra keturios spalvos, kuriomis dažomos dugninių viršūnėlės: balta, geltona, žalia (salotinė) ir raudona. Kaip matote, spalvos – keturios, o viršūnėlės – tik trys. Gamybininkai tarpusavyje tikrai nederina, kokią spalvą priskirti light, medium ir hard kategorijai. Juo labiau tokios spalvos ir net minėti pavadinimai skirsis atskirų dugninių kategorijose, nes meškerės turės skirtingą užmetimo svorių diapazoną. Kad būtų aiškiau, paaiškinsiu paprasčiau ir pailiustruosiu pavyzdžiais.

Tarkim, turite dvi dugnines, abi jos yra feeder tipo. Tačiau vienos dugninės testas bus nuo 20 iki 80 g, o kitos – nuo 40 iki 120 g.

Orientaciniai light viršūnėlė pirmoje meškerėje turėtų būti nuo 20 iki 40 g, o antroje – nuo 30 iki 70 g. Medium atitinkamai – 40 – 60 g ir 60 –100 g. Tuomet hard, kas paprastai atitinka maksimalų užmetimo svorį, pirmai meškerei bus 60 – 80 g, o antrai – nuo maždaug 90 g iki 120 g. Tiesą sakant, svorius surašiau apytiksliai, bet nemanau, kad labai suklydau, paklaida galbūt yra kokie 10 g antrai meškerei.

Tokios svorių nuorodos nereiškia, jog negalima naudoti, pavyzdžiui, žuvaujant su pirmąja meškere ir light viršūnėle 80 g svarelio, o su antrąja, užsidėjus light viršūnėlę, mesti 120 g gramzdą. Galima, bet bus nepatogu užmesti, tikrai tokios masės gramzdų toli nenusviesite. Viršūnėlių nuorodos derina tarpusavyje du dalykus – užmetimo svorį ir jautrumą, tačiau jos tėra rekomendacinio pobūdžio.

Kaip matote, net ta pačia spalva nudažytos viršūnėlės pagal savo optimaliausias naudoti svorių nuorodas nesutampa net tada, kai meškerės yra tos pačios firmos, priklauso tai pačiai dugninių serijai, bet yra skirtingo testo. Dar daugiau – pirmosios meškerės medium bus tokio paties jautrumo, kaip antrosios light, o hard viršūnėlė netgi jautresnė nei antrosios medium.

Beje, sulyginau dvi dugnines, kurios tarpusavyje užmetimo svoriu ne itin daug skiriasi, juk yra feeder tipo dugninių iki 180 g ir daugiau, yra ir mažesnio testo nei 80 g. Derėtų pasakyti, kad būna feeder dugninių su keturiomis skirtingomis viršūnėlėmis, tai jau yra prestižiniai tokio tipo įrankiai.

Gal pasirodys, jog aš čia be reikalo leidausi į kažkokius „spalvinius labirintus“, nes paimi į rankas dugninės viršūnėles, jas palankstai ir jaučiasi, kuri iš jų yra standžiausia, o kuri – lanksčiausia. Kartais – taip, o kartais – nelabai. Aišku, galima bandyti prie jų kabinti kokį nors svorį, žiūrėti, lyginti, bet tai užima laiko. Vėliau, kuomet pažuvausite, iš tiesų matysis tikrasis viršūnėlių standumas, o tik įsigijus dugninę įmanoma ir suklysti.

Faktas, kad vangiai kimbančioms žuvims geriau liaunesnės viršūnės, mažesnio užmetimo svorio dugninės. Tačiau kita medalio pusė, o aš juk kalbu apie žiobrius, ta, kad žvejojant greitesnėje tėkmėje ir dideliuose gyliuose, reikalingi masyvesni svareliai, kuriuos galbūt prireiks dar ir toli nusviesti. Tai ypač aktualu žuvaujant Nemune.

Todėl net ir vangiai kimbant šioms žuvims ne pats geriausias variantas bus pačios jautriausios feeder viršūnėlės. Ir galbūt čia matysime savotišką paradoksą – senolis su „kuolu“ sėkmingiau gaudo žiobrius, kurie dėl kokių nors priežasčių (krito vandens lygis) pasitraukė arčiau vagos, nei turintis puikią feeder meškerę, bet neteisingai pasirinkęs viršūnėlę, žvejys.

Kiek teko stebėti meškeriotojus, jie dažniausiai į žūklę nesineša atsarginių viršūnėlių, jas užsideda dar namuose, pasitiki ankstesnių žūklių patirtimi. Tačiau upė ir žiobriai – neprognozuojami.

Jei reikėtų man rinktis gaudymui didesnėse upėse feeder dugninę žiobriams, aš veikiausiai pasiimčiau maždaug iki 100 g užmetimo svorio įrankį. Tarkim, Feeder Concept Distance 100 (arba lengvesnę šios dugninės modifikaciją), Feeder Concept Silver Water 100 arba Feeder Concept Silver Water 80, Feeder Concept Tournament 90, Feeder Concept Tournament River 100, Feeder Concept Stillwater 80, Salmo Diamond Feeder 90, Salmo Sniper Feeder 90 ir panašias.

Žinau, subtilių įrankių mėgėjai iškritikuos tokį pasirinkimą, tačiau tie kritikai veikiausiai nėra gaudę žiobrių Nemuno žemesnėje dalyje, kai reikia mesti sunkius svarelius toli nuo kranto, o gylis tose vietose tikrai nemenkas, srovė – irgi atitinkama. Čia nepamaišys dar didesnio testo įranga, nei mano išvardyta. Masyvesnių gramzdų prireikia ir žvejojant Šventosios sraunumose ar Nevėžio žemupio vagoje, kai staiga krenta vandens lygis.

Netgi vilniečiams ir kauniečiams puikiai žinomoje Neryje, kur kitąsyk žiobriai kimba vos 5 m nuo kranto, norint išlaikyti masalą žiobrių take, tenka naudoti 80 g svarelį. Bent jau taip yra žemesnėje šios upės dalyje, kuomet žiobriai gaudomi „ant tako po krantu“...

Galbūt pernelyg išsitęsiau aprašinėdamas dugnines, bet noriu viską paaiškinti išsamiai. Deja, viename rašinyje dėl to ir neišsitenku. Tęsinį parašysiu kitą dieną.

Romualdas Žilinskas