Žiobrių meškeriojimas plūdine – privalumai ir trūkumai
Jei reikėtų pasirinkti žūklės būdą, kuriuo gaudyčiau žiobrius, aš, be abejo, pasirinkčiau dugninę. Ir tai nenuostabu, nes šias žuvis dažniau žvejoju didžiausiose mūsų upės – Nemune ir Neryje. Tačiau koks nors, tarkim, šalia Dubysos ar Minijos vidurupio gyvenantis meškeriotojas daug mieliau žiobrius gaudytų plūdine meškere.
Žiobrių žūklėje įžvelgiu vieną nekintama tendenciją – kuo mažesnė (siauresnė) ir seklesnė upė, kuo žūklavietės yra arčiau jos aukštupio, tuo populiaresnis žvejybos įrankis žiobriams yra būtent plūdinė meškerė. Ir tam yra labai paprastas paaiškinimas.
Mažų ir didelių upių specifika
Žiobriai, kaip žinote, migruoja į savo nerštavietes tam tikrais takais, palyginimui – tarsi vėgėlės. Gylis šiuo atveju gali ir nevaidinti svarbiausio vaidmens, jiems svarbiau yra atitinkamas dugno gruntas ir tam tikro stiprumo srovė. Kaip neseniai rašiau, žūklavietėse tėkmė turėtų būti daugmaž vidutinė, na, galbūt kai kuriuose upių ruožuose kiek greitesnė, kažkur – truputį mažesnė. Tačiau tai labiau išimtiniai atvejai, sakysim, upių atkarpos, kurias visgi reikia praplaukti žiobriams pakeliui į nerštavietes.
Neryje, o juo labiau Nemune, tokius takus rasti nėra lengva. Bet dabar aš kalbu apie tai, jei upėse staiga dėl kokių nors priežasčių (didelis ledonešis, labai užsitęsusi pernykštė vasaros sausra) nuolatinėse žiobrių žūklavietėse pasikeitė dugno struktūra, reljefas, tėkmių išsidėstymas ir panašiai. Tuomet šios žuvys judės jau kitu maršrutu nei pernai ar užpernai ir buvusi „topinė“ žiobrių gaudymo vieta gali likti tuščia. Bet galbūt anksčiau buvusioje „nekibioje“ upės atkarpoje įvyks teigiami pokyčiai.
Tokių dalykų savo gyvenime esu prisižiūrėjęs daug kartų, nes upė nuolatos keičia savo vagą, jos krantai irgi smarkiai kinta. Dar neseniai, nors tas „neseniai“ yra tik man, nes tai buvo maždaug prieš penkiolika metų, žiobrius ties savo namais Neryje galėdavau labai sėkmingai žuvauti ten, kur šiuo metu plyti labai plati akmenuota, o toliau – dar ir žolėmis apaugusi sekluma, vanduo ten teka neįtikėtinai greitai.
O dabar žiobrius žuvauju, kur mano minėtu ankstesniu laikotarpiu buvo plati dumblina įlanka, kaip mes sakydavom „varlynas“. Tačiau dumblą Neries tėkmė išskalavo, praslenkantys ledai nugremžė gruntą iki žvyro sluoksnio, vaga pasislinko arčiau kranto, ir štai – prašom – atsirado puiki žiobrių žūklavietė.
Panašių pavyzdžių galėčiau paminėti daugybę kiekvienoje upėje, kurioje meškerioju, išimčių nebūna. Bet, manau pakaks to vieno. Net ir čia matau tendenciją – kuo mažesnė yra upė, kuo ji siauresnė, tuo šitokie aplinkos kitimai būna dažnesni, daugiau matomi žvejui. Didelėje upėje žiobriai savo „takus“ tokiu atveju pasirenka, tarkim, kitame upės krante, ima migruoti labiau priartėję prie vagos ir panašiai.
Tas pats vyksta ir mažoje upėje, bet čia nuotolis nuo kranto iki kranto nedidelis, tad pakanka toliau užmesti plūdę su masalu ir žuvį pasieksi. Nemune arba Neryje taip nenutiks, kadangi jau teks žuvų ieškoti metant masalą galbūt labai toli, gal bandyti vilioti žuvis nuo priešingo kranto, žodžiu, su plūdine meškere išsiversti bus sudėtingiau.
O sudėtingiau, nes dugninė turi tą privalumą, jog galima masalą žiobriui pasiūlyti ten, kur yra gilu ir sraunu, taip pat tame giliame ir srauniame ruože tiesiog „įsmeigti“ į dugną svarelį, šalia kurio bus masalas, ir laukti praplaukiančių žiobrių. Dugninę, be abejonės, toliau ir užmesime.
Žuvaujant su plūde gilioje ir sraunioje vietoje ir šiaip jau nėra labai patogu, juolab, kad plūdė visada plauks taip, kaip ją neš tėkmė. Aišku, kažkiek jos plaukimo trajektoriją įtakos ir meškeriotojas, tačiau ne visur jis bus pajėgus tai padaryti. Noriu pasakyti, kad pataikyti pravesti masalą ties žiobrių taku galbūt bus labai sudėtinga ar net visai neįmanoma.
Kita vertus, plūdinių meškerių privalumas – galimybė žuvauti labai aktyviai. Neradai žiobrių tako norimame upės ruože, eini krantu toliau ir ieškai kito. Nustojo žuvys kibti kažkurioje vietoje, gali labai operatyviai joms masalą pasiūlyti kitur, faktiškai galima kone eiti paskui migruojantį žiobrių būrį. Na, čia aš gal truputį perlenkiau lazdą, nors gal ir ne. Bet kokiu atveju – plūdinė bus patogi mažesnėse upėse ir vidutinių upių aukštupiuose, kai kur gal ir vidurupiuose ar net žemupiuose, nes daug kas priklauso nuo gylio ir srovės stiprumo.
Žiobris yra tokia žuvis, kad kartais ji užsimano ne vienoje vietoje esančio masalo, bet judančio kartu su tėkme. Esu irgi ne sykį patyręs, jog tą dieną, kai dugnininkai nepagauna nieko arba jų laimikis būna menkas, plūdininkai meškerioja sėkmingai arba priešingai. Mažose sekliose upėse, vidutinių upių susiaurėjimuose kažkodėl žiobriai labiausiai pageidauja būtent judančio masalo.
Tikriausiai sakysite, jog turint omenyje ankstesnius mano išvedžiojimus, dabar aš tarsi prieštarauju pats sau. Ne, nes kai kuriose upėse galima rasti žuvaujančių žiobrius ir plūdine, ir dugnine meškere. To geriausias pavyzdys būtų Nevėžis, nors aišku, kaip jau sakiau – kuo aukščiau upe, tuo bus daugiau žuvaujančių su plūdinėmis.
Su plūdine didelėje upėje
Esu labai sėkmingai gaudęs žiobrius plūdine meškere ir Neries žemupyje, o jos vidurupyje, t. y. atkarpoje tarp Vilniaus ir Kauno, – net labai dažnai. Beje, vilniečiams žiobrių gaudymas plūdine yra įprastas dalykas, tad tai gal labiau nuostabu bus Kauno meškeriotojams. Tiesa, jaunesniems, nes kažkada žiobrių žūklė įsibridus Neries žemupyje buvo net populiaresnė nei sėdėjimas ant kranto prie dugninių meškerių. Bet gal šįsyk apsieisiu be pasakojimų apie „tuos anuos“ laikus.
Žvejoti žiobrius šioje upėje, t. y. tuose platesniuose jos ruožuose, plūdine meškere nuo kranto sėkmingai pavyksta tikrai ne visada, nes tam reikalingos specifinės žūklavietės. Ir truputį vėliau, kada „sėda“ vanduo. Jis šįmet kažkodėl neįtikėtini smarkiai pakilęs, nors, regis, tam nebuvo jokių prielaidų.
Paprastai tinkamiausios vietos žvejybai būna kur nors ties upių posūkiais arba už kranto iškyšulių, jei yra tinkamas dugno gruntas, gylis, tėkmė, jei ten apskritai ten yra žiobrių. Plačios upės tiesiojoje taip žvejoti nepatogu, nors irgi įmanoma, bet geriau – įsibridus. Tačiau šįsyk pasirinkim variantą, kuomet nereikia stypsoti vandenyje įsibridus iki tarpukojo.
Jei jau radote panašią į mano nupasakotą žūklavietę, jos dugnas, tėkmės greitis, gylis (apie 1,2–1,5 m) atitinka reikalavimus, pagrindinė užduotis bus pataikyti pravesti masalą numanomu žiobrių taku. Aš taip kalbu, nes paprastai tokiose žūklavietėse šios žuvys plaukia gana siaura juosta, tam tikru atstumu nuo kranto linijos. Turiu omenyje už posūkio, iškyšulio esančią tiesiąją, kuri gali išilgai kranto tęstis gal dešimt, o gal ir penkiasdešimt metrų.
Tai paprastai būna savotiškas dugno griovys, kur yra vos didesnis gylis, na, giliau gal tik 10 cm, o gal vos ne pusmetriu. Arba tiesiog švaresnė, labiau žvyruota grunto juosta, kurios nuo kranto, suprantama, nematote. Bet pajuntate žuvaudami.
Kuomet atleista nuo meškeriotojo plūdė pasiekia tam tikrą atstumą, atsiduria atitinkame taške – žiobriai kimba. Jei ne – gali atleidinėti ją kiek nori tolyn – žuvys masalu nesidomės. Paprastai to tako plotis vargu ar viršys penkis metrus, jau veikiau bus siauresnis.
Tokią žūklę geriausiai įvaldę tie, kas mėgsta meškerioti Nemune ir Neryje karšius, kitas žuvis taip vadinamuoju plūdės prilaikymo metodu. Tačiau šiuo atveju prilaikoma plūdė tik labai minimaliai, paprastai tam, kad pataikyti ją nukreipti ant to mano nupasakoto tako. Nors kartais naudingas ir tikrasis prilaikymas, kai plūdė stabteli, o masalas ant pavadėlio pakyla šiek tiek nuo dugno.
Bet tik šiek tiek, nes kitaip nei žuvaujant tuo tikruoju prilaikymo stiliumi, dabar ant pavadėlio arti kabliuko yra užspaudžiamas mažytis švino šratelis, kad masalas labai smarkiai nekiltų nuo grunto.
Mano kažkada rašytas palyginimas, kad žiobris yra „srovinis karšis“ tebegalioja, kadangi šios žuvys vargu ar panorės ėsti aukštai virš dugno esantį vilioklį. Būna, kad ir žiobriai pakyla į vos aukštesnius sluoksnius, tačiau ten, kur yra menkesnė tėkmė, kitoks dugnas (jie juk nevengia molynų, trupučio dugno nuosėdų), srovė teka ne tolygiai, bet sūkuriuoja. Čia – ne tas variantas.
Kai kuriuose regionuose, o tiksliau – tų regionų upėse, populiaru vietoje kabliuko rišti avižėlę. Čia panašiai kaip ir gaudant šapalus batonu pavasarį, kuomet norima, kad masalas plauktų nepakilęs nuo dugno. Tiesa, siūlomas šapalams masalas upės grunto neliečia, o dabar nutinka būtent taip. Tokį žūklės būdą, nors gal veikiau pačią avižėlę, kuri skirta žiobrių žūklei, išpopuliarino latviai. Bet apie ją nesiplėsiu, pasilieku tai kitam straipsniui.
Plūdė paprastai naudojama nuo 2,5 iki 4,0 plūdrumo, apversto lašo formos, kas būdinga mano nupasakotai žūklei, tai savotiška klasika meškeriojant tėkmėje. Nors Nemune taip žuvaujant naudojamos ir daug plūdresnės plūdės, bet aš pasakoju apie tai, kaip gaudau aš pats.
Pagrindinis valas – 0,16–0,18 mm, pavadėlis atitinkamai plonesnis – 0,15–0,17 mm. Kaip matote, pavadėlis ne toks plonas, bet tam yra priežastis, kadangi meškeriojimas plūdine pavasarį didesnėse upėse, šiuo atveju – Neryje, geras tuo, jog laimikis būna gana įvairus.
Pasitaiko dienų, kad bežiobriaujant prigaudai krūvą kuojų, bet būna, jog užkimba stambus karšis, meknė ar šapalas. Galiausiai net ir didesnis žiobris nėra nupiepėlis, kad nesugebėtų nutraukti plono pavadėlio. Tad kam rizikuoti...
Apie sistemėles žiobriams pernai rašiau labai išsamų straipsnį su pavyzdžiais, pasiskaitykite, nenoriu rašyti vėl tą patį. Įsiveskite į Google žodžius „salmo žiobrius – bolonine meškere“ ir rasite.
Tokiomis aplinkybėmis meškeriojant žiobrius, žūklė tampa stacionari. Kadangi gaudoma, žvejų žargonu kalbant „nepakėlus užpakalio“, išties galima žuvauti atsisėdus kėdutėje. Jei vieta atitinkama, tai ne pro šalį būtų ir jaukinti.
Žiobrių meškeriojimas jaukinant pas mus yra kol kas naujiena, tad siūlyčiau išbandyti jauką Salmo Žiobris-Krevetė. Padės ar nepadės – negaliu galvos guldyti, bet Latvijos žvejai tą prievilą labai giria, aš galėčiau pasakyti irgi tą patį. Reikia turėti omenyje, kad žiobriai stabteli pasimaitinti, jie ne visada plaukia lyg akis išdegę, šioms žuvims pasistiprinti irgi reikia. Apie tai neseniai rašiau, nesikartosiu.
O stabteli jos tenai, kur yra geros žinomos žūklavietės, žvejai tas vietas seniausiai „iššifravę“ ir sėdi sumerkę dugnines, su plūde tarp jų įtemptų valu nelabai palaviruosi. Bet gali šios žuvys sustoti ir naujoje vietoje. Pavyzdžiui, kur tuo metu žuvausite ir jaukinsite.
Masalui geriausiai naudoti uodo trūklio lervas su porele „dzikų“. Čia toks universalesnis masalas, nes, kaip minėjau, gal susigundys dar ir meknė arba karšis. Pastariesiems geriau būtų sliekas, tačiau jūsų pagrindinis tikslas – žiobriai, o visa kita – tik priegauda. Aišku, galima bandyti vien „matilius“, tačiau tokios vietos turi vieną minusą – čia būna daug smulkmės.
Kaip nekeista, bet tokiu metų laiku bent jau Neries aukšlės mieliau renkasi būtent uodo, o ne musės lervas, tad vis erzina meškeriotoją nučiulpdamos „matilius“. Na, ir, žinoma, įkyri gružliai, kurie mėgsta žvyruotą dugną. Kuomet ant kabliuko kabini „sumuštinį“ iš dviejų rūšių lervų, taip nutinka rečiau.
Ritei kažin kokių reikalavimų nekeliu, nes dabar nereikės labai toli užmetinėti masalo, o ir sistemėlės bus standartinio svorio. Meškerė gali būti tiek match, tiek boloninė, čia kaip kas įpratęs, kaip kam patogiau. Apie tai irgi esu rašęs ir dar rašysiu. Kaip ir apie žiobrių žūklę, nes jų gaudymo sezonas tik, tik prasideda...
Romualdas Žilinskas
