Žiobrių gaudymas. Sistemėlės dugninėms
Apie žiobrių žūklę tiek dugnine, tiek ir plūdine meškere jau esu rašęs ne vieną straipsnį, veikiausiai rašysiu ir ateityje, rašau ir dabar. Dauguma žvejų turi savo mėgstamus gaudymo būdus, kuriuos pritaiko pamėgtose upėse. Tačiau kita dalis meškeriotojų orientuojasi į šių žuvų kibimą nekreipdami dėmesio į konkrečius vandens telkinius ir važiuoja žuvauti ten, kur geriausiai kimba. Tai – universalūs žūklautojai.
Jie yra ir profesionalesni, tad mano straipsniuose vargu ar randa ką nors naujo. Kita vertus, nauja yra pamiršta sena, nes žiobrių žūklėje kažkokio ypatingų įrankių, gaudymo būdų ar masalų pastaruoju metu neatsirado. Gal kas išmoko juos vilioti dirbtiniais masalais spiningu (beje, apie tai irgi rašiau), tačiau tokių meškeriotojų – vienetai.
Kaip bebūtų, visgi pirmiausiai žiobrius pagaus tie, kurie žuvaus dugninėmis. Viskas čia labai paprasta – pirmosios šios rūšies žuvys kibs Nemuno žemupyje, kur tokia įranga yra našiausia.
Galbūt išskirti derėtų Minijos arba Dauguvos intakų, kurie teka Lietuvos žeme, meškeriotojus. Žiobrių migracijos laikotarpiu pastarieji žvejai labiau linkę naudotis plūdinėmis meškerėmis ir visiškai įmanoma, jog pirmąsias šios rūšies žuvis pagaus būtent jie. Bet, kaip sakiau, tai yra išimtis iš visos žvejų masės, tai – Žemaitijos regiono specifika.
Populiarioji
Rašydamas apie žūklę dugnine aš nuolatos miniu šoninio pavadėlio arba paternoster sistemėlę, apie ją pasakojau net nežinau kiek kartų. Tačiau ir vėl tenka kartotis, kadangi šia sistemėle žiobrius žūklauti ir bus patogiausia.
Aš paprastai renkuosi trečiąjį, kadangi žiobriai gaudomi ne pačioje didžiausioje tėkmėje ir pavadėlis retai kada susipainioja ar susisuka.
Jei visgi tėkmė greitesnė nei įprasta, tuomet jau rišu antrąjį sistemėlės variantą, tačiau nerekomenduočiau rinktis patį mažiausią suktuką. Teoriškai jis būtų geriausias, kadangi mažiausiai apkrauna sistemėlę, už jo mažiau kliūva praplaukiančios šiukšlės ir apskritai visas montažas atrodo subtiliau.
Deja, mažytis suktukas prasčiau ir sukasi, tad gali būti, jog būtent jis ir bus „kaltas“ dėl to, kad sūkuringoje ir greitoje tėkmėje pavadėlis susipynė su pagrindiniu valu. Surišta trečiuoju arba pirmuoju būdu sistemėlė veikiausiai nesusipainiotų. Arba, jei būtume tvirtinę didesnio numerio suktuką.
Tas pats nutinka, kuomet pavadėlio ilgis sutampa su jo atstumu nuo svarelio. Tačiau taip montuoti šią sistemėlę gali nebent pradedantieji meškeriotojai. Paprastai pavadėlis ant pagrindinio valo rišamas ne aukščiau nei sprindis nuo svarelio, o pasaitėlio ilgis būna bent 30 cm.
Bet net ir čia yra retai naudojamas minimumas, paprastai pavadėlis siekia 50–70 cm ilgio. Kaip jau esu sakęs, esant prastam kibimui galima rišti ir ilgesnį, aš bandau net 1,2 m ilgio pasaitėlį, kas kartais duoda teigiamus rezultatus. Ypač, kuomet pavadėliui panaudoju plonesnį valą nei ligi tol.
Paprastai žiobrius žuvauju su 0,15–0,16 mm diametro fluorokarboniniais arba monofilamentiniais pavadėliais, tačiau esant visiškai nekibai mėginu ir 0,12–0,13 mm pavadėlius. Dar plonesnių nerekomenduočiau, nes žiobriai yra gana stiprūs, didesnė šios rūšies žuvis gali nutraukti valą.
Šiaip jau pilnai pakaktų ir to minimumo, t. y. 0,12 mm kokybiškos gijos, bet gaudant žiobrius pakliūva ir karšių, meknių, šapalų. Kartais pasitaiko, kad kabliukas įsismeigia į kokį dugne styrantį šakalį, žolę, apsamanojusį akmenį, tad vos storesnis pasaitėlis padeda išsaugoti kabliuką.
Esu daug rašęs, kaip dugninės meškerės viršūnėlės aukštis įtakoja pavadėlio padėtį tėkmėje. Tenka vėl kartotis, kadangi šįsyk pavaizdavau tai 1 pavyzdyje.
Kaip matote, kuo aukščiau pakelta meškerės viršūnė, tuo aukščiau virš dugno bus masalas. Tokia dugninės padėtis gera, jei dugnas yra akmenuotas – ant kabliuko pamautas vilioklis nepradings žiobriams iš akių. Bet kitąsyk tai nenaudinga, nes ši žuvis labiau linkusi masalus graibyti padugnėje, o jei jie plevėsuoja žiobriui virš galvos – vargu ar jis kibs.
Kita vertus, tai priklauso ir nuo pavadėlio ilgio. Kuomet pavadėlis visai trumpas, atstumas nuo svarelio iki pavadėlio didesnis nei tas standartinis sprindis, stačiai pakelta dugninės viršūnė iškels masalą itin aukštai virš grunto. Ypač, jei vilioklį žuvims siūlome netoli nuo kranto arba tas krantas yra aukštas.
Norėčiau dar grįžti prie pavadėlio ilgio. Daug kas mano, jog ilgas pavadėlis leis masalui tėkmėje pakilti aukščiau dugno, atrodys natūraliau, žuvis giliau praris kabliuką ir panašiai. Su viskuo sutinku, tačiau ne visada masalas kils į aukštesnius vandens sluoksnius. Paaiškinsiu.
Palei dugną tėkmė dėl įvairių priežasčių gali būti gerokai mažesnė nei viduriniuose vandens sluoksniuose ir silpnesnė nei vandens paviršiuje. Tai, kad mums tenka naudoti, tarkim, 60 g ar dar masyvesnį svarelį, kad masalas neslinktų dugnu, nieko nereškia.
Juk pasirinkto gramzdo masė priklauso nuo pagrindinio valo storio, dugninės padėties, gylio, vėjo ir kitų dalykų. Tarkim, vėjo kryptis sutampa su upės tėkmės kryptimi ir vakar toje pat žūklavietėje sėkmingai naudoti, tarkim, 50 g svareliai jau šiandien netinka, nes vėjas pučia pasroviui, o upėje dar ir pakeltas vanduo. Tenka imti bent 10 ar 20 g sunkesnius svarelius. Nors, atkreipkite dėmesį, palei dugną tėkmė veikiausiai nekito.
Svarbus ir pavadėlio diametras. Jei valas bus storas, tai faktas, kad jį tėkmė labiau kels į viršų. Juolab, kada masalas bus gana didelis ir lengvas. Pavyzdžiui, rišate 0,18 mm pavadėlį ir kabinate ant kabliuko didelį kuokštą „matilių“. Arba naudojate 0,14 mm pavadėlį ir ant kabliuko veriate žirnį. Aišku, žirnis – ne žiobriams (nors kas ten žino...), tačiau tai tiesiog pavyzdys.
Įtakos pavadėlio pakėlimui nuo dugno turės netgi kabliuko svoris ir dydis. Kadangi straipsnis apie žiobrius, tai nesiplėsiu, juk jie dažniausiai gundomi uodo trūklio, musės lervomis, kurie veriami ant mažų plonavielių kabliukų. Bet ir vėl – gal žuvausite žiobrius krevetėmis arba sliekais...
Padugnėje tėkmė nebūtinai tiksliai gali sutapti su paviršine tėkme tiek stiprumu, tiek ir kryptimi, galbūt ji pasisuka tam tikru kampu, kone visiškai aprimsta, tad tokiais atvejais ilgas pavadėlis kaip tik turi daugiau galimybių gulėti dugne nei trumpas.
Jei jau prakalbau apie aukštai pakeltas dugninės viršūnėles, tai reikėtų pasakyti, kodėl jos pakeliamos. Priežastis elementari – jei mažiau valo yra vandenyje, tada menkiau jį veikia srovė, galima naudoti lengvesnius svarelius.
Arba, kaip man žvejojant šiandien, kai vanduo pakilo, o palei krantą grįžtamoji tėkmė plukdė krūvas žolių... Teko dugnines statyti kone stačiai, kad valas su vandens paviršiumi liestųsi kuo toliau nuo praplaukiančių šiukšlių.
Rečiau naudojamos
Daug rečiau gaudant žiobrius naudojama sistemėlė su laisvai valu slankiojančiu svareliu. Tokia yra jautresnė nei pirmoji, labiau tinkama gundyti atsargesnes žuvis. Tačiau žiobriai dažniausiai krato dugninę net labai išraiškingai, pasikerta kitąsyk patys, jie – ne iš bailiųjų žvynuotųjų tarpo.
Bet tokia sistemėlė gali būti parankesnė žuvaujant žiobrius seklesnėse upių vietose. Arba gaudant šias žuvis tokiose upėse, kaip Dubysa, kur dugnas gana vienodas (nedideli akmenys, ilgi žvirgždo ruožai) ir yra palyginti seklu. Gelmėje ši sistemėlė bus mažiau tinkama žiobriauti, kaip ir ten, kur yra daug grunto nelygumų, šiekštų, styro žolių stiebai ir panašiai.
Sistemėlė konstruojama labai paprastai – ant pagrindinio valo maunamas slankiojantis svarelis, žemiau jo tvirtinamas suktukas, kuris kartu atlieka ir stabdžio, kad gramzdas nenuslinktų iki kabliuko, vaidmenį. Prie suktuko pririšamas pavadėlis su kabliuku.
Kadangi mažame gylyje paviršinė, vidurinė ir apatinė (čia ne mano, o hidrologų skirstymas) tėkmės praktiškai suvienodėja, tai atsiranda šiokių tokių niuansų, kuriuos aptariau kalbėdamas apie pavadėlio ilgį. Dabar ilgas pavadėlis daug dažniau ir smarkiau kils nuo dugno, nei trumpas ir žiobriai vargiai matys masalą Tai matote 2 pavyzdyje.
Nors galbūt tai bus pliusas, nes kartais ir žiobriai atsiplėšia nuo dugno ir bando maitintis šiek tiek aukščiau jo. Bet taip būna gilesnėse žūklavietėse, lėtesnėje tėkmėje. Aš jau esu rašęs apie maunamus ant kabliuko penoplastinius, plastikinius rutuliukus, kurie kartais pagerina kibimą. Taip pat ir minėjau, kad užrišus avižėlę vietoje kabliuko, masalas labiau glausis prie dugno, galbūt žiobris ir vizualiai geriau reaguos į vilioklį. Nenoriu kartotis.
Tačiau naudojant sistemėlę su slankiojančiu gramzdu, galima ant ilgo pavadėlio prispausti švino šratelį, kuris neleis pakilti masalui labai aukštai, bet tuo pačiu tas masalas gulės dugne arba srovės veikiamas plevėsuos arčiau dugno, bet toliau nuo svarelio, ir žuvims tai atrodys natūraliau.
Kažkada tarp Kauno meškeriotojų buvo populiarios kombinuotos sistemėlės iš dviejų kabliukų. Jos buvo tarsi šių dviejų sistemėlių hibridas. Žvejai naudodavo slankiojantį svarelį, dažniausiai trikampio formos, sistemėlėje rišdavo du pavadėlius mano jau nupasakotais principais.
Žiobriai dažniau kibdavo ant viršutinio kabliuko pakabinto masalo, o ant žemiau gramzdo esančio kabliuko meškeriotojai neretai maudavo slieką. Na, čia iš tos „serijos“, kur vienu šūviu šaudomi du zuikiai, kadangi apatinis kabliukas buvo skirtas karšiams, meknėms. Veikiausiai tas variantas nepasiteisino, nes dabar taip žuvaujančių nematau.
Ir apskritai du kabliukai, kiek rodo mano praktika, padvigubina ne tiek užkibusių, kiek pasprukusių žuvų skaičių. Taip nutinka, kai traukiama į krantą žuvis priešinasi ir besimuistydama įsega laisvą kabliuką į kokią nors kerplėšą, žolę, o nuo kito kabliuko nutrūksta.
Jau geriau naudoti dar vieną meškerę nei rišti du kabliukus. Aš paprastai gaudau su dviem dugninėm. Trys – per daug. Kai nekimba žiobriai, tai statyk nors ir penkias – naudos nebus. O kada gerai kimba, tuomet antrą dugninę kitąsyk net neužmetinėju.
Geriau jau akylai sekti vieną meškerę, nes žmogus neturi keturių rankų masalams užkabinti ir meškeres traukti. Neturi ir keturių akių, kurių antra porą turėtų būti pakaušyje, nes kai mauni ant kabliuko masalus, nukabinėji žuvį, nematai, kas dedasi su antrąja meškere.
Ant dugninės viršūnėlės pritaisytas varpelis, kai kimba žiobris po žiobrio, tik blaškys, nes pagal garsą vargu ar atspėsi: žolė į valą bakstelėjo, vėjo gūsis pūstelėjo ar žuvis meškerę pakratė. Lakstai kaip pamišęs, skubi, supini valą, ne ten užmeti, nutrauki kabliuką, pabėga laimikis ir atsitinka kitos negandos...
Romualdas Žilinskas
