Žiobrinės peripetijos arba kodėl žemaitis suvalkietį išvadino asilu
Susitinka du seni žvejai. Vienas visą gyvenimą gaudęs žuvis, tarkim, Nemunėlyje, o kitas Nemune. Abu žiobrių gaudymo asai. Ir pradeda ginčytis, kaip reikia dugninėmis žvejoti žiobrius. Vienas kitą asilu išvadina ir su tokia mintimi išsiskiria: „Anas, visai žuvaut nemoka, jis net nenutuokia, kaip iš tiesų tas žuvis meškerioti reikia...“
Meškerioti kur? Va, tame ir esmė, kad tų pačių žuvų žūklė skirtinguose vandens telkiniuose yra irgi skirtinga. Ir visiškai nesvarbu, kad tai yra žiobris – žuvis, kurią, regis, žino kiekvienas žvejys.
Dažniau ties upės viduriu
Pradėkim nuo to, kaip žiobriai migruoja į nerštavietes, apie Kuršių marias nekalbėsiu, dabar tema – žiobrių gaudymas upėse dugnine meškere.
Savo migraciją žiobriai pradeda Nemune. Nemunas, kaip žinote, didžiausia mūsų upė. Jos žemupys pakankamai platus, čia jau sudėtinga dugninės svarelį ir iki upės vidurio nusviesti. Praktiškai neįmanoma. Jau matau, kaip kažkas bando kišti savo trigrašį, kad kam reikia mesti masalą kažkur į vagą. Ai, čia tas Nemunėlyje žuvis gaudantis žvejys... Na, toks jo įsivaizdavimas, tokia jo patirtis.
Iš tiesų reikia, mielieji, bandyti ir praktiškai upės vagoje, jei nori pagauti žiobrį. Ne visur, būčiau neteisus taip teigdamas. Bet bus upės atkarpų, kur žiobrių tuntas judės tik pačiu upės viduriu.
Taip yra todėl, kad žiobriai plaukia ten, kur dugnas žvyruotas, vos akmenuotas ir pan. Jei upės atkarpa išplatėjusi, pakrantės lėkštesnės, abipus dumblynai, įlankos, žiobriai daug nemąstydami „šaus“ tiesiog vaga. Kam dar laiką gaišti ir krypti nuo numatyto tikslo?
O tikslas, kaip suprantate, sėkmingai nuplaukti į mažesnių upių aukštupius ir išneršti. Žinoma, pakeliui dar ir aktyviai maitinsis, bet tikrai dėl to nesuks iš kelio – bus vietų, kur galima praktiškai nesustojant ką nors užkąsti. Štai čia jų ir tyko žvejai.
Tokia žūklavietė Nemune bus veikiausiai ten, kur upės farvateris glunda prie kranto. Galimas variantas, kad dalis žiobrių praplauks arčiau vieno kranto, o dalis – šalia kito kranto. Juk upės vaga gali dalytis į dvi dalis – du platesnius griovius ir tarsi „apžergti“ jos viduryje esančias akmenuotas seklumas. Žiobriams reikia šiek tiek didesnio gylio ir žvyro, čia aš kalbu paprastai, liaudiškai.
Tiesa, net ir Nemune rasi vietų, kur žiobriai judės visai šalia kranto. Ir vėlgi – tai nulemia dugno struktūra, reljefas, srovės pobūdis, jos stiprumas ir pan. Turi sutapti keletas veiksnių, kurių visuma palankiausia žiobriams būti būtent ten, o ne kitur.
Nuo vidurio iki kranto
Sekanti pagal dydį mūsų upės yra Neris. Kadangi jau kone septynis dešimtmečius stovi Kauno HE užtvanka, Neris žiobriams, lašišoms bei kitoms migruojančioms žuvims tapo tarsi Nemuno tąsa ir plaukia jie Nerimi aukštyn – į šios upės intakus, pavyzdžiui, Šventąją ir pan. Be abejonės, plaukia ne tokiais gausiais tuntais, nes pakeliui išsibarstė – kas į Jūrą numigravo, kas į Dubysą nusuko ir t. t. Bet prie pastarųjų upių dar grįšiu.
Nors Neris ir gana didelė upė, bet ji labai smarkiai skiriasi nuo Nemuno – tiek savo gyliu, pločiu, tiek sraunumu, tiek dugno pobūdžiu... Žodžiu, čia jau yra sava specifika, kuri įtakoja ir tai, kaip judės žiobriai. Jau šios upės žemupyje ties Kaunu žiobrių būriai tarytum susispaudžia, kadangi Neries dugno reljefas yra itin įvairus, čia vaga gali kas keli šimtai metrų gali „mėtytis“ nuo vieno kranto iki kito, ji nėra tokia plati kaip Nemune, kai kur silpnai išreikšta. Todėl ir žuvys „eina“ kitąsyk gana siaurais takais.
Kita vertus, yra Neryje atkarpų, kur didžiausias upės gylis ir žvyro juostos – vos už kelių metrų nuo kranto. Tai nesunkiai matosi pagal kranto skardžius – jei tik krantas status, faktas, jog jis yra skalaujamas tėkmės, vaga glunda toje vietoje prie skardžių. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį, kokia žemė tame skardyje – jei po nusvirusio žemyn galva karklo šaknimis žvyras, smėlis – tada gerai...
Apskritai bet kuri upė nuolatos keičia savo vagą, ji yra tartum gyva būtybė, kuri nenustygsta vietoje. Ir dėl to žiobriams palankios žūklavietės (ir ne vien jiems) kas kažkiek laiko kinta – ten, kur prieš dešimtmetį buvo žvyruotos gelmės, dabar yra dumblingos seklumos ir atvirkščiai.
Upės vagą ir žiobrių migraciją gerokai įtakoja salos. Taip yra didesnėse upėse, taip yra ir Neryje. Jei Nemune, ką jau minėjau, vaga gali „apžergti“ toliau nuo kranto esantį sėklių ar salą, tai Neryje šis atvejis būtų veikiau išimtinis, čia paprastai farvateris krypsta tik pro vieną salos pusę. Praktiškai visada ten, kur didesnis atstumas nuo salos iki kranto ir bus neprastos vietos gundyti praplaukiančius žiobrius, kadangi siauresnėje protakoje šalia salos arba gylio mažai, arba dumblo per daug.
Neries žemupys gerokai skiriasi nuo jos vidurupio, apie aukštupį nė nekalbu. Todėl kaunietis ir vilnietis gali ne ką menkiau „susiplakti“ bandydami įrodinėti savo tiesas apie žiobrių gaudymą, ypač – apie vietų pasirinkimą ir įrangą, bet apie dugnines vėliau... Neries vidurupyje vaga pastovesnė, kadangi upė ne taip išplatėjusi, kai kur farvateris net gilesnis nei žemupyje ir todėl yra galimybė sėkmingai žiobrius „pasiekti“ iš abiejų krantų.
Tiesa, reikėtų paaiškinti, kad upės vaga irgi turi šlaitus, tad nereikia galvoti, jog žiobriai slinks per pačią giliausią vagos vietą – jie judės veikiau jos pakraščiais, būtent šalia tų šlaitų. Viena puse gal labiau, kita gal mažiau, o gal pasirinks tik kažkurį šlaitą, čia jau, kaip minėjau, turi sutapti daugiau jiems palankių veiksnių – srovių pasiskirstymas, grunto sudėtis ir pan.
Mano nuomone, būtent Neryje žiobriai yra sunkiausiai nuspėjami. Ypatingai – tos upės žemupyje. Nors, aišku, nuolat juos gaudantys žvejai žino šių žuvų migravimo takus, t. y. geras žūklavietes, tačiau jos gali labai smarkiai skirtis.
Ir bus nepanašios net tokiame lygmenyje, kad vos už 10 m. žuvaujantys meškeriotojai privalės naudoti visai kitokią įrangą, jei norės pagauti žiobrį. Neperdedu, kadangi kampu pasisukusi vaga leis išlaikyti dugne vos 30–40 g svarelį, o staiga įsitiesinusi arba ties kokiu nors kranto iškyšuliu ji privers žvejį mesti į vandenį 100 g gramzdą, nes kitu atveju masalą tėkmė nustums į seklumą, primuš prie pat kranto.
Esu minėjęs, kad yra vietų Neryje, kur žiobriai gaudomi vos 5 m nuo kranto. Toliau užmestas svarelis atsidurs akmenyne, seklumoje, kita vertus, ten toliau ir žiobrių nerastum. Todėl nemokantys „skaityti“ tekančio vandens, nežinantys tos upės atkarpos specifikos žvejai nieko nepagaus.
Dar mažesnėse upėse vėl kitokia žiobrių migravimo ir, suprantama, jų žūklės specifika. Tokioje upėje, kaip, tarkim, Dubysa, žiobriai plačiau pasklis po visą upės plotį. Žinoma, bus vietų, kur jie glus prie vieno kranto, bet kuo aukščiau judės upe, kuo bus mažesnis jos plotis, kuo ji seklesnė, kas savaime suprantama, tuo žiobriai labiau išsisklaidys nuo kranto iki kranto.
Todėl ir gaudomi jie čia gerokai mažesniame gylyje, nei Nemune arba Neryje, tai taip elementaru...
Dabar, aš kaip tas žiobris, staiga keičiu kursą ir temą – pereinu prie dugninių, apie kurias neseniai rašiau, bet veikiausiai nelabai aiškiai. Nesunku pakartoti, bet gal kažkiek kitaip, kitu „kampu“.
Tai visgi kokia geriausia dugninė žiobriams?
Jei norėsite pagauti žiobrį Nemuno platybėse, jo didesniame gylyje – savaime suprantama, kad teks naudoti ir didesnio užmetimo svorio, ilgesnę dugninę. Jei žuvausite Neryje, kur yra tikrai smarki tėkmė, galbūt jums ir nereikės maksimaliai ilgos meškerės, tačiau ji vis tiek turės būti nemenko užmetimo svorio.
Tačiau gaudant toje pačioje Neryje ramesnėse, seklesnėse vietose arba, tarkim, Dubysoje ir panašiose upėse, galima (o ir reikia) puikiausiai išsiversti su lengva dugnine, kurį galbūt nė neviršys 50 g. testo. Kam tas ilgas „kuolas“, kuomet daug smagiau žuvauti nedidelio užmetimo svorio sąlyginai trumpa meškere.
Žiobrio kibimas, kuomet jis yra „gerai nusiteikęs“, puikiausiai matosi ir žuvaujant tomis paprastomis dugninėmis, kurias aš praminiau „meškerės visiems gyvenimo atvejams“. Tai teleskopinė travel tipo meškerė, kurios paskirtis man taip ir lieka neaiški, nes kartais sunku suprasti – tai dugninė, plūdinė ar kažkoks sustumiamas spiningas? Na, ir kaina atitinkama.
Kitąsyk žiobriai judina masalus tarsi kokios aukšlės ir reikia pataikyti momentą, jei nori juos sėkmingai pakirsti. Tuomet gali pagelbėti tik lengva dugninė, kurios, be abejonės, ir jautrumas yra didesnis.
O kaip tokiu atveju bus su Nemuno žiobriais arba tais, kurie gaudomi Neryje, kai tenka naudoti šimtgraminius ar dar sunkesnius svarelius? Viskas labai paprasta.
Bet pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kas yra dugninė. Ar visi tai žino? Manau, kad ne. Paprasta dugninė yra be keičiamų viršūnėlių, jos galas storas, na, ne visai, bet ne toks liaunas, kokį esame įpratę matyti pas šiuo metu parduodamas dugnines su keičiamomis viršūnėlėmis.
Klasikinėje (senovinėje, paprastoje – vadinkite kaip norit) dugninėje reikalingi kibimo signalizatoriai, kokius paprastai naudoja Kauno, Kuršių marių žvejai arba karpininkai, meškerė ant stovelių guldoma horizontaliai vandeniui. Deja, žuvaudami srovėje žiobrius kažkodėl kai kurie meškeriotojai naudoja paprastas pigias dugnines, kurios nepritaikytos tokiai žūklei – jų galai neturi atitinkamo jautrumo.
Feeder tipo dugninės yra su keičiamomis viršūnėlėmis, jų paprastai būna dvi arba dar dažniau trys, šios meškerės nereikalauja papildomų signalizatorių, nes jose kibimą rodo tos lanksčios viršūnėlės. Tipinė feeder dugninė turi tris dalis ir keičiamą viršūnėlę, rečiau dvi ir viršūnėlė.
Beje, būtent feeder dugninės labiau pritaikytos žuvauti su šėryklėlėmis ir jos geriau tinka tolimiems užmetimams, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jomis meškerioti patogu tik taip, o ne kitaip. Ir žiobrius mes paprastai gaudome būtent feeder dugninėmis. Beje, jaunesni žvejai jau kitaip dugninių nebevadina, jiems visos – „fyderiai“.
Pati standžiausioji viršūnėlė, kurią dažniausiai gamintojas dažo raudonai, yra standžiausioji, atsarginė arba atsarginės – minkštesnės, jautresnės. Jei būna trys, tuomet žalia bus vidutinio jautrumo, o balta arba geltona – pati jautriausia.
Tokios meškerės sukonstruotos taip, kad pagrindinis krūvis metant masalą tektų toms trims dalims, o viršūnėlė atlieka labiau pagalbinį vaidmenį. Kita vertus, jei užsidėsime pačią liauniausią viršūnėlę ir mėtysime maksimaliai sunkų tai dugninei nurodytą svorį, jo tiesiog neužmesime tiek, kiek galėtume užmesti su standžiausia viršūne, kadangi toji raudona yra būtent tokiam užmetimui ir pritaikyta. Pati liauniausia, jei ir nesulūš (brangiose meškerėse tikrai ne), tai links kaip riestainis.
Todėl, atkreipkite dėmesį, dugninių svoris gali būti ir, tarkim, nuo 0 ar 50 g iki 180 g. Čia tik toks pavyzdys ir nieko konkretaus, tačiau siūlau paanalizuoti parduodamų dugninių testus – įsitikinsite. O tai reiškia, kad kažkieno akimis atrodantis „kuolas“ turi galimybę būti ne „kuolu“, jei paimsime liaunesnę viršūnę. Ant viršūnėlių yra nuorodos, jos žymimos oz (uncija apytiksliai yra 28,35 g), pagal tas nuorodas orientuojamės žūklėje rinkdamiesi užmetimo maksimumą vienai arba kitai viršūnėlei.
Beje, labai liaunos viršūnės, net jei ir naudosime palyginti lengvus svarelius, bet storoką valą, masalą mesime toli, į gelmę, tėkmė toje vietoje nemenka, links nuo srovės per daug, tad bus nepatogios, jos prasčiau rodys kibimą nei standesnės viršūnės. Į tai derėtų atkreipti dėmesį.
Kai man pradeda aiškinti, kad „tu, ką, su fyderiu žiobrius gaudai?“, norisi pasiųsti tokį „aiškintoją“ toliau totorių kalba. Įdomu, kas labiau šiam reikalui tinka – paprasta dugninė ar feeder? Ir apskritai žūklavimui upėse? Toks žvejys turbūt nesupranta, kas yra feeder dugninė, jis įsivaizduoja, kad tai kažkokia labai didelio užmetimo svorio dugninė meškerė pritaikyta žūklauti tik su šėryklėlėmis stovinčiame vandenyje.
Picker tipo meškerė yra praktiškai ta pati feeder dugninė, tik jos būna dvi dalys ir viršūnėlė, o užmetimo svoris maždaug iki 50 g. Kitų akivaizdžių skirtumų nėra. Net ir tą pačią feeder paversime picker, jei užsimausime liaunesnę viršūnę, tarp šių meškerių nenustatytos griežtai apibrėžtos ribos.
Straipsniuose rašydamas „dugninė“ aš kiekvieną sykį neprirašinėju kokio ji tipo, manding, kad tai suprantama visiems, nes kalbėdamas apie tai, turiu galvoje feeder dugninę, bet ne paprastą, kadangi upėje kitokios nelabai ir tinka. Na, ir šiaip jau iš konteksto, manding, suprantama. Kuomet rašysiu apie tą tipinę senąją dugninę, būtinai akcentuosiu, kad kalbu apie ją.
Todėl reziumuoju. Paėmiau iki 150 ar 180 g užmetimo svorio dugninę feeder meškerę, pasikeičiau liaunesnę viršūnėlę, svaidau 80–100 g svarelius ir puikiai matau kimbantį žiobrį, o ir mano svareliai su masalu gerai laikosi užmesti toli nuo kranto Nemuno gelmėje, kadangi lengvesnės masės gramzdai „nučiuožtų“ į seklumą.
O papildomas užmetimo svoris pravers galbūt kada nors žuvaujant su šėryklėlėmis. Net tame pačiame Nemune karšius.
Tačiau neinu su tokia dugnine žvejoti į Dubysą arba Ventą, į specifines Neries vietas, kadangi ten naudoju visai kitokias dugnines – mažesnio užmetimo svorio, trumpesnes, man tokios patogesnės, ką jau esu rašęs.
Kita vertus, o kodėl nepabandžius tų „nemuninių“, jautrumo turėtų pakakti. Mano nuomone, didesnio užmetimo svorio dugninė yra universalesnė nei mažesnio užmetimo svorio tos rūšies meškerė žiobrių žūklėje. Bet tai tik mano nuomonė.
Romualdas Žilinskas
