Žiobrinės anomalijos ir mažo rutuliuko paslaptis

Nieko nuostabaus, kad pamiršo, nes keičiasi žvejų kartos, į madą ateina kitokia tų pačių žuvų gaudymo taktika, technika, kinta įranga. Bet kartais kažkas iš senesnių žvejų „triukų“ gali iš tiesų padėti pagauti daugiau žuvų. Ne visur, ne visada, tačiau kodėl nepabandžius, jei kibimas staiga liovėsi?

Migruojančios žuvys, o žiobriai būtent tokios ir yra, turi vieną savybę – jei jos nekimba, reiškia jų toje upės žūklavietėje nėra. Aišku, tai būdinga visoms žvynuotosioms, net ir pakankamai sėslioms, tačiau nuolat gyvenančias tame vandens telkinyje žuvis galima „prisišaukti“ pajaukinus, galima stebėti jų kibimo tendencijas atsižvelgiant į paros metą, į oro sąlygas ir bandyti vilioti remiantis visais šiais pastebėjimais.

Žiobriai šiuo atžvilgiu bus kitokie – jie plaukia tuntais ir ilgai vienoje vietoje neužsilaiko. Čia kalbu apie pavasarinę žūklę, nes yra ir nuolat gyvenančių mūsų upėse (ir ne vien upėse, beje) šios rūšies žuvų. Visgi žiobriai kurį laiką sukinėjasi jiems patinkančiose vietose ir ten papildo tolimesnei kelionei į nerštavietes reikalingas kalorijas.

Kai išsibalansuoja kibimo ritmas

Paprastas pavyzdys iš praktikos. Žvejojam Neryje, aplink tuzinas žvejų, visi gaudo dugninėmis. Yra tokių upės ruožų, kur ilgėliau užsibūna žiobriai, čia būtent ta atkarpa. Vieni meškeriotojai sužvejoja mažiau, kiti sugundo žuvų daugiau, bet faktiškai be laimikio nėra nė vieno žvejo.

Staiga kibimas nuslopsta. Vyrai dar pastovi paupy kokią valandą ir vynioja meškeres – įdienojo ir veikiausiai net čia esantys žiobriai nebenori ėsti. Nors, suprantama, niekas nežino ar yra dar toje atkarpoje bent viena žuvis, gal jos apskritai pasitraukė.

Sakydamas „kibimas nuslopsta“ neturiu omeny, kad jis visiškai baigėsi. Nes mudviem su bičiuliu visgi kimba, nors saulė iš tiesų kaitina atsakančiai, o dangus giedras kaip mylimosios veidas gavus gėlių puokštę.

Įdomiausia, kad tie žiobriai ragauja masalus tik labai nedideliame plotelyje. Jei pataikai užmesti masalą taip, kad svarelis dugne jį sulaikytų maždaug trys metrai žemiau kažkokio paskendusio ir iš vandens kyšančio stuobrio – garantuotai pagausi. Porą metrų į šoną, žemiau ar aukščiau – tuščia.

Išvada? Vat, ir atspėk, žmogau, ką ten tie žiobriai randa, ko jie tik toje vietoje tupi, kodėl tik šiame mažame plotelyje kimba. Nemanau, kad į tai atsakytų net ichtiologijos akademikas.

Kitas pavyzdys. Žuvaujam nuo ryto pačiame Kauno mieste. Už gatvės Neris, tuomet ji dar nebuvo tokia smėlėta ir uždumblėjusi, tad žiobriai puikiausiai kibdavo vos ne nuo namų slenksčio.

Rytas giedras, šiltas, tačiau kibimas menkas. Po tris ar keturis vienetus suviliojom ir viskas. Žvejų ant kranto gal dešimt – visi vietiniai meškeriotojai.

Artėjant laikrodžio rodyklei prie vidudienio atžymos, staiga apsiniaukia, papučia gūsingas šiaurys. Bet tokio stiprumo, kad dugnines nuo kuoliukų verčia. Galiausiai dar ima snigti – balandžio pabaiga, o snaigės krenta kopūstinio drugio sparno dydžio. Ir taip smarkiai, kad, atrodo, būtų gruodžio pūga.

Kai tokios meteorologinės sąlygos, žvejai neina namo – jie sprunka. Juolab, kad iki prasidedant tai balandžio „pūgai“ žiobriai praktiškai jau nebekibo. Natūralu, juk žuvys jautė staigią oro permainą.

Aš irgi norėjau vynioti dugnines, tačiau kaimynas – senas žvejybos „vilkas“ Sergejus – privertė apsigalvoti: „Dar pabūkim pusvalandį.“ Jam bepigu – išsitraukė iš kuprinės šiltą striukę, o aš apsirengęs taip, kaip einama žuvauti „savo kieme“. Bet, kaip sako viena lietuvių liaudies patarlė: dėl kompanijos ir žydas pasikorė. Taigi, lieku.

Ir nesigailiu. Nes gal po dešimties minučių išsitraukiu žiobrį. Stambų tokį, patį tikriausią. Kaimynas neatsilieka. Prasideda tikra kibimo fiesta, nes traukiam žuvis viena po kitos. Aš, atvirai pasakius, mažai tokių žūklių pamenu.

Ir visai nesvarbu, kad man šalta, kad rankos sugrubusios taip, kad vos galiu uodo lervą ant kabliuko užkabinti, kad sninga... Net vėjas nesvarbus, kadangi žiobriai ne sau įprasta maniera „baksnoja“ masalus, o ryja juos it kokie šapalai. Dugninių beveik nereikia statyti ant atramėlių – gali jas laikyti rankose ir jausi kibimą.

Žodžiu, smaginamės nuo širdies, o svarbiausiai, kad aplink nė vieno žvejo. Traukiam žiobrius ir juokiamės iš tų, kurie sniego išsigando. Tai trunka gal pusantros, gal porą valandų, bet tik kol sninga ir tas šlykštus vėjas pučia.

Vos juodas debesis nuslinko, saulė šyptelėjo, kibimas tarsi burtų lazdele mostelėjus baigėsi. Nė nepamenu, kiek per tą laiką spėjome žiobrių ištraukti, tačiau jų buvo daug, labai daug... Nereziumuosiu, kodėl viskas taip vyko, nes nežinau – anomalija ir tiek.

Viskas daug paprasčiau nei atrodo

Trečias pavyzdys irgi apie Neries žiobrius. Tik šįsyk išsamesnis ir su pasvarstymais, paaiškinimais.

Vieną pavasarį su Daliumi Rakučiu nupėdinom nešini dugninėmis į man gerai žinomą upės atkarpą. Ji „patentuota“ kelis metus iš eilės buvo – mažai kam žinoma, tačiau visada sužvejodavau žiobrių. Tačiau dažniausiai pagaudavau todėl, kad žinojau, kaip ten reikia gaudyti. Vėlgi, nepamenu, kaip atradau tą būdą, veikiausiai beeksperimentuodamas, atsitiktinai, tačiau tai ne taip ir svarbu.

Žodžiu, žuvaujam, o kibimas toks vidutiniškas – per pusvalandį po žiobrį. Mes nuo ryto, sumuštinių atsinešę, nutarėm visą dieną iki sutemų čia praleisti. Kaip ir lig tol pasakotose istorijose, taip ir dabar – kibo, kibo ir jau nebe...

Tada rodau Daliui, ką reikia daryti, kad galbūt vėl kibtų. Na, niekada negali būti šimtu procentų įsitikinęs, bet, kiek rodo praktika, ten tokie dalykai pasiteisindavo bemaž trimis atvejais iš keturių. O reikia ant ilgakočio kabliuko kotelio užmauti vos didesnį už degtuko galvutę spalvoto putplasčio rutuliuką. Geriausiai geltoną arba raudoną, kitąsyk gerai ir baltas – esmė, kad būtų ryškus.

Kaip pakaitalas, kartais netgi geriau – fluorescuojantis (liuminescencinis) plastikinis rutuliukas, kurių būna pirkti žūklės prekių parduotuvėse. Įdedu pavyzdį, manding, kad tai šitie, jei turi skylutę, nes kitaip neužmausi ant kabliuko.

Beje, galima dar naudoti stoperius slankiojančiai plūdei, jei jie yra ryškių spalvų, nors paprastai būna ovalūs, tačiau vis tiek tinka. Jei jau labai pailgi, galima apsikarpyti. Taip pat padeda ir keraminiai rutuliukai, kurių apstu moteriškose bižuterijos parduotuvėse, ten rasite įvairiausių spalvų, diametro, tik viena bėda – jie lūžta.

Visa esmė, kad tie spalvoti rutuliukai veikia žiobrių kibimą dviem aspektais. Visų pirma, jie atkreipia žuvų dėmesį, nes yra ryškūs. Žiobriai ant tokių vizualinių efektų „pasikabina“ ir tai puikiai žino tie, kurie juos gaudo avižėlėmis vietoje kabliuko. Na, bet tai jau kitam straipsniui, visko nesuplaksiu į krūvą...

O antras šis žuvis pritraukiantis dalykas – masalas pakyla aukščiau dugno nei buvo siūlomas anksčiau. Ir nesvarbu, kad rutuliukas yra ne plūdrus, jis gali būti pamažu skęstantis. Tik reikia dar ir ilgesnį pavadėlį prisirišti, maždaug 1,0–1,2 m ilgio.

Čia kalbu apie paternoster sistemėlę. Visada naudoju tą pačią, dviračio neišradinėju. Pavadėlį rišu prie trišakio suktuko arba kilpa į kilpa maždaug vyriško sprindžio atstumu virš svarelio.

Pakelti pavadėlį galima ir kitaip. Tarkim, pririšti jį aukščiau svarelio, bet tada teks ardyti sistemėlę. Galima pastatyti stačiau meškerykotį ir bus didesnis kampas tarp svarelio ir meškerės viršūnės.

Bet pirmasis būdas, jei neilginsi pavadėlio, nelabai man patinka, manau, kad su trumpu pavadėliu masalas atrodo ne taip natūraliai, žiobriai kitąsyk spjauna masalą, nes jaučia didesnį valo pasipriešinimą. Antrasis geras gal tik tada, kai meti masalą netoli, o ir aukštai iškelta meškerė vėjuotą dieną kratysis nuo vėjo.

Toje vietoje tėkmė nedidelė ir dugnas yra iš žvyro bei dumblo mišinio. Todėl žiobriai kartais kapstosi po nuosėdas, o kartais ne. Jei ne, jei jie tiesiog praplaukia, tuomet rutuliukas kartu su pakilusiu virš dugno masalu plūduriuoja, tėkmės veikiamas „makaluojasi“ jiems palei nosis, kol kažkuris žiobris neištveria...

Aišku, taip žuvauti nebūtina tik ten, kur aš gaudžiau, išbandžiau nesyk ir kitose vietose, kitose upėse. Tačiau tokios vietos specifinės, daugmaž tai aprašiau. Jei srovė didesnė nei vidutinė – nelabai pasiteisina mano minimas karoliukas. Nors irgi kaip kada, reikia tiesiog bandyti.

O kaip toji žūklė baigėsi? Puikiai. Kibo mums su rutuliukais, kitaip straipsnio nebūčiau rašęs. Reikia pasakyti, kad Dalius tąsyk mane „apgaudė“. Aš radau kuo pasiteisinti – naujokams sekasi. Suprantama, jis nėra naujokas, dar klausimas, kuris iš mūsų dažniau žvejoja, tačiau taip žuvavo pirmą kartą. Siūlau pabandyti ir jums.

Romualdas Žilinskas

P.S. Daliau, su giliu liūdesiu pranešu, kad tos vietos Neryje jau nėra – miesto mero paliepimu atplaukusios žemkasės iškapstė upės atkarpą, o statybų bendrovės surentė kotedžų kompleksą ir išbetonavo visa pakrantę.