Žiobriai kimba penktadieniais vakare. Penki? Užteks
...Taigi užmečiau dugnines ir sėdžiu. Oras nei blogas, nei geras, lyt nustojo ir tai jau nemenkas pliusas. Vėjas pučia nesmarkus, tik mėtosi iš šono į šoną, o tai nėra geras ženklas – gali ir vėl lietus grįžti, gali ir išsigiedryti, tačiau bet kokiu atveju, jei vėjas neįeis į pastovias „vėžes“, gero nelauk.
Taip kalbu, nes ant kranto esu jau porą valandų. Ir jokio kibimo. Vandens lygis aukštas, pernelyg, kaip tokiam metų laikui, ir tai dar vienas neigiamas veiksnys – meškeres tenka kas penkiolika-dvidešimt minučių ištraukti, kad nuo valo nukrapštyčiau praplaukiančias žolių puvenas.
Tačiau oro temperatūra kyla. Aš užsimovęs bepirštes žvejybines pirštines ir jos, net šylant orui, visai netrukdo, nes po lietaus drėgna, o vėjas, nors nesmarkus, bet žvarbokas. Visgi tokiu metų laiku sėdint dažniausiai sušąla ne rankos, bet kojos. Rankas, kuomet žuvys nekimba, gali laikyti ir striukės kišenėse, kojų ten neįsikiši. Todėl apsidraudžiau – guminiai aulinukai su specialiu pašiltinimu ir net tokiomis sąlygomis jaučiuosi komfortiškai. Išskyrus tą faktą, kad žiobriai visiškai nenori ragauti masalų.
Pasvarstymai apie žiobrių jaukinimą
Dugninės pas mane dvi, tad ant vienos kabliuko užneriu slieką. Labai retai, tačiau pasitaiko, kad žiobriai kažkodėl susigundo sliekais. Kuomet jie visiškai nereaguoja į vilioklius, kartais tas didesnis kirminas juos visgi priverčia išsižioti. O kada kimba vienas po kito, tuomet sliekas gali būti skirtas didesniesiems – dugninių viršūnėles kratys rečiau, tačiau ištrauksi riebesnę šios rūšies žuvį. Aišku, dabar galimas tik pirmasis variantas. Bet nepadeda ir sliekas...
Šalimais įsitaiso dar vienas meškeriotojas. Paprastai aš daugumą pažįstu, į šitas žūklavietes renkasi vietiniai, tačiau pastaruoju metu vis dažniau ateina ir nematytų žvejų. Užkalbinu. Atvažiavo iš kito miesto rajono, bet sakosi, kad šią upės atkarpą žinąs, va, ten, kur dabar užmes meškeres, yra gera žiobrinė vieta. Pritariu, juokauju: „Todėl svečiams tą žūklavietę ir palieku...“
Kolega atsinešęs specialaus žiobriams skirto jauko, prie sistemėlių riša 80 g svorio šėryklėles. Atvirai pasakius, aš skeptiškai žiūriu į žiobrių jaukinimą. Ne, tikrai ne visur, ne visada prievilas nepasiteisina – anaiptol, bet dabar kalbu apie konkrečią upę ir konkrečias žūklavietes. Šioje vietoje Neryje labai smarki tėkmė, gruntas iš smulkaus žvyro su smėlio priemaiša ir lygus kaip stalo paviršius.
Bet tai net nepagrindinis faktorius – čia plauko begalė aukšlių. Jei tik imi jaukinti, jos suplaukia iš visų kampų ir tuomet ant kabliuko suvertos uodo trūklio lervos atitenka besotėms smulkioms žuvims. Ir tai, beje, susieta su smarkia tėkme bei itin lygiu dugnu – jaukas paskleidžia labai toli. Net jei žiobriai tuo metu ir atplaukia į žūklavietę, jie paprasčiausiai nespėja paragauti masalo – aukšlės žiobrių nebijo ir nugvelbia vilioklius jiems iš po nosies.
Gal nutiktų kitaip, jei į prievilą įmaišytum labai daug molio, kitų lipinančių bei sunkinančių sudedamųjų dalių, tačiau ir tuomet vargu ar jauko naudojimas būtų čia apskritai tikslingas, nes jo paskirtis žiobriaujant yra kitokia, nei gaudant, tarkim, kuojas ar karšius. Juk žiobriai neapsisuks kitą dieną atgal ir negrįš į tą vietą, kur rado bemigruodami prievilo – šios žuvys tik užkanda pakeliui ir nesulaikomai juda į priekį.
Kalbant apie jauką žiobriams, turbūt derėtų paminėti, kad jame itin didelę reikšmę turi gyvūninės kilmės priedai, visų pirma tai būtų uodo trūklio lervos, musės lervos, mažiau, bet tinka ir karpyti sliekai. O patys prievilai turėtų būti specializuoti arba su užrašu „Krill“, nes pastaruosiuose yra didelė dalis džiovintų jūrinių vėžiagyvių.
Dar senais laikais esu bandęs jaukus žiobriaujant, tada dėdavau didelį kiekį akvariuminėms žuvytėms skirtų džiovintų dafnijų. Tai tas pats krilis, tik gėlavandenis.
Kitas labai svarbus faktorius, dėl ko abejoju jaukinimo nauda – konkrečios žūklavietės specifika. Šioje Neries atkarpoje žiobriai plaukia labai siaurais takais. Bent jau ten, kur mes žuvaujame. Ir yra dėl ko – vaga čia itin siaura, prigludusi prie mūsų kranto, už keliolikos metrų link upės vidurio išsidėsčiusios akmenuotos seklumos. Užmesi masalą porą metrų toliau arba arčiau kranto – turėk bėdą – gali visą dieną laukti, bet nepagausi nieko, kai kiti šalia žuvaujantys meškeriotojai sužvejos tuziną žuvų.
Tačiau ir tai dar ne viskas – mano žūklavietėje žiobrių takas yra dvigubai toliau nei ką tik atėjusio meškeriotojo, nors, jei matuosim atstumą krante, mudu žvejojame nutolę vienas nuo kito vos dvylika ar penkiolika metrų.
Taip nutinka ne visada, o tik dažniausiai, nes visas šias žvejybines smulkmenas, kurios galiausiai susiveda į vieną – kibs labai gerai, tik šiaip sau ar visai nepagausi nieko, įtakoja ir vandens lygis. Kada jis žemas, srovė menkesnė, o taip buvo tokiu metų laiku pernai, žiobriai juda išsidėstę platesne juosta. Tada ir tie porą metrų „į šalį“ gali neturėti didesnės reikšmės.
Jei jaukintum Nemune, Nevėžyje, net toje pačioje Neryje, kur apskritai lėtesnė tėkmė, platesni žiobrių takai, tada jaukas juos tarsi sutrauktų į atitinkamą žvejybos plotą. Tas pats nutiktų, kuomet meškeriotum mažesnėse upėse, kur šios žuvys kai kuriuose jų ruožuose juda būriais išsiplėtusios faktiškai nuo kranto iki kranto. Čia situacija kitokia, o ir vanduo aukštas...
Kam reikalingas ilgas pavadėlis
Kad šiame Neries ruože žiobriams kibti dar anksti, matau pagal tai, jog už puskilometrio nuo mūsų pasroviui nesimato nė vieno žvejo. Ten yra poros šimtų metrų ilgio tiesioji upės atkarpa, kur jau daug metų nuolat pagaunama žiobrių. Suprantama, taip būna tuomet, kai jie pradeda plūsti į Nerį. Ir aplinkiniai meškeriotojai tokios progos niekada nepraleidžia. Suprantama, pasitaiko tada dienų, kada žuvys ragauja masalus geriau ar prasčiau, net visiškai nustoja kibti, bet net pastaruoju atveju meškeriotojai sėdi, laukia...
Mudviem besišnekant (aš stoviu palikęs už nugaros dugnines), vienos mano meškerės viršūnė ima kratytis „žiobrine maniera“. Pribėgu, pakertu – yra! Ištraukiu – ne žiobris, o veikiau jo vaikas – smulkus nesvietiškai. Spėju, kad koks nors jūros nematęs žiobriukas, nes paprastai būrio „žvalgai“ nebūna tokie maži. Nors gal klystu.
Neklydau – išsėdim dar kokias tris valandas, bet tuščiai, jei neskaičiuosim poros kolegos pagautų aukšlių. Sakiau, kad jaukas jas sukvies...
Tiesa, „bendražygį“ stebina pavadėlių, kuriuos esu prisirišęs, ilgis. Jie net 1,5 m. Tokia mano gaudymo taktika – kuo prasčiau kimba, tuo ilgesni pasaitėliai. Kita vertus, jų ilgį lemia žūklavietė. Kadangi čia nuolat žiobriauju jau kokie ketveri metai, pastebėjau, jog žiobriai godžiau masalus griebia būtent ant ilgų pavadėlių. Veikiausiai todėl, kad ant šioje jų tako atkarpoje yra sekliau, dugnas tarsi kyla pasroviui ir pasitaiko vandens augalų. Ilgesnis pavadėlis leidžia masalui pakilti aukščiau žolių, bet pernelyg aukštai neatsiplėšia virš dugno, nes svarelį rišu vos ant 7 cm ilgio valo.
Mano naujajam pažįstamui baigiasi kantrybė, kraunasi meškeres ir žada laimės paieškoti kitur, žiobrių pagauti jau nesitiki. Parodau kur – netoli esančioje įlankoje su savo jauku gali privilioti kuojų, gal paklius karšis arba meknė. Nupėdina į nurodytą žūklavietę.
Dangus visiškai išgiedrėja, tačiau diena artėja link vakaro. Jau septyniolikta valanda, o aš savo sąskaitoje turiu vos vieną nupiepusį žiobriuką. Beje, vanduo per tą laiką šiek tiek nuseko ir jo lygis pamažu, tačiau nesulaikomai vis krenta. Ir tai taip pat nieko gero. Čia žuvų, tame tarpe ir žiobrių, geresnis kibimas pasireiškia kylant vandeniui.
Taip, žemas Neries lygis būtų teigiamas faktorius, bet tik tada, kai jis pastovus. Dar geriau – kuomet, būdamas neaukštas, staiga ima kilti dėl Kauno HE įtakos ar baltarusiams pravėrus Neries aukštupio hidroelektrinės šliuzus.
Na, pagaliau...
Pasirodo dar vienas žvejys. Bet šįsyk pažįstamas. Ir be meškerės, vedžioja šunį. Kalbamės. Jis pasakoja, kad šiuo metu už kokių trijų kilometrų aukščiau manęs sėdi jo bičiulis, žuvauja net su keturiomis dugninėmis, tačiau nesuviliojo nei vieno žiobrio.
Man sunkiai suprantamas gaudymas su tokiu kiekiu įrankių, nors to nedraudžia žūklės taisyklės. Juk kai pradeda kibti žiobriai – tik spėk suktis, tada man ir dviejų dugninių būna per akis. Pasitaiko, kad antrą padedu į šalį, nes su viena dar daugiau pagausi – paprasčiausiai nepražiopsosi kibimo.
Nors šiaip jau žiobriai nedidelį kabliuką įryja gana giliai, retas atvejis, kad „matilius“ ragautų lūpų kraštais – dažniausiai jie arba masalus čiumpa užtikrintai, arba visai ne.
Kas liečia masalus... Kartais žiobriai labiau pageidauja vien uodo trūklio lervų, kartais jiems kažin kodėl skaniau „miksas“ su vienu arba dviem „dzikais“. Jei kimba labai aktyviai, faktiškai skirtumo nėra, bet tada aš renkuosi pastarąjį variantą. Priežastis elementari – ant kabliuko pakanka užnerti kokias penkias uodo trūklio lervutes – sutaupau laiko.
Šnekamės, prieinam išvados, kad dėl prasto kibimo kaltas ilgalaikis oro atvėsimas, nes Nemune, Nevėžyje – irgi ne kažin kas. Taip pat nusprendžiam, jog iki pat sutemų vargu ar verta sėdėti, nes tokiu oru prietemoje žiobriai tikrai nekibs. Bet dar ne prietema, tad bičiulis nueina savais keliais, o aš pasilieku.
Maždaug po penkiolikos minučių pradeda lankstytis vienos dugninės viršūnėlė. Pakertu, traukiu, jaučiu, kad užkibo žiobris, jo spurdėjimą vargu ar supainiosi su kitos žuvies. Nespėjus iš laimikio gerklės išimti giliai įryto kabliuko, sukruta ir kitos meškerės galas. Metu ant kranto žuvį, traukiu dar vieną...
Netrukus išsitraukiu ir trečią, reiškia, kad atplaukė žiobrių būrys. Dabar jau ir žiobriai į žiobrius panašūs, nepalyginsi su pirmuoju, be to gelsvi, faktas, kad atkeliavę iš Baltijos.
Pagaunu išsyk ir ketvirtą – pridėjus tą neūžaugą žiobriuką, viso turiu penkis. Tokią normą sau buvau suplanavęs, bet mano planai panašiais atvejais gali būti labai greitai keičiami.
Tačiau šįsyk kartelės aukščiau nekeliu, juolab ir saulė pasislėpė už medžių, gerokai atvėso – užteks...
Romualdas Žilinskas
