Žiobriai kimba penktadieniais vakare. Nauja įranga ir dar kai kas
Straipsnio tęsinį apie Neries žiobrius turbūt vertėtų rašyti esamuoju laiku, nes tai nutiko vakar, t. y. penktadienį. Šią savaitės dieną, nors veikiau jau popiet, meškeriotojai apskritai gana dažnai žvejoja. Dėl to penktadienių ir nemėgstu – patinka žuvauti ten arba tada, kai aplink nėra kitų meškeriotojų, net nesvarbu, kokiu žūklės būdu žuvis begaudau.
Išimtį daryčiau kokiam nors vienam draugui, tačiau ne daugiau. Kalbu gal egoistiškai, „savininkiškai“, tačiau toks tas mano būdas, dauguma mano bičiulių tai žino, tad ką jau čia slėpsi...
Visą savaitę orai buvo prasti. Gal ir nelabai, bet, lyginant su balandžio pradžia, tikrai ne kažin kokie. Be to turėjau įvairiausių reikalų, darbo, todėl labai nepergyvenau – žiobriai palauks, juolab, kiek teko girdėti, Neryje vietiniai meškeriotojai jų kol kas pagauna nedaug, tik kartais, Nemune netoli Kauno situacija irgi panaši.
Išties, ir penktadienį būčiau neišsiruošęs žuvaut, nes pažiūrėjus į orų prognozes, diena neatrodė viliojanti, tačiau neseniai įsigijau naujas dugnines, rites, netgi valą ant jų suvyniojau „nulinį“, nusipirkau naują žvejybinę kėdę, todėl nekantravau bent jau viską išbandyti. Tačiau apie įrangą vėliau...
Po ilgesnės pertraukos
Prabundu – Viešpatie aukštielninkas, jau valanda, kaip prašvitę... O aš pastaruoju metu niekada neinu žuvaut paskubomis. Jau daugsyk anksčiau esu dėl to „nudegęs“ – būtinai ką nors pamirštu ir tokie dalykai man išsyk sugadina nuotaiką.
Todėl padariau galutines išvadas ir rytinėms žvejyboms keliuosi dar gerokai prieš brėkštant, išgeriu kavos, apmąstau tolimesnius veiksmų planus, darsyk pasitikrinu internete oro kitimus, lėtai apsirengiu ir tada jau einu. Kad atsidursiu prie upės kranto net neprašvitus, manęs visiškai netrikdo – palauksiu. Būna, kad žuvys kimba ir tamsoje.
Taigi po „nežvejybinės“ savaitės toks akibrokštas – pramigau. Žvilgt pro langą: vėjas, apniukę, oro temperatūra vos keli laipsniai šilumos. Gal visiškai neit žuvaut? Pusvalandį pasvarstęs visgi nutariu pamėginti laimę. Sužvejoti žiobrių nesitikiu (na, gal kokius du ar tris), nes vakar ir geresniu oru Neryje nekibo (žinių „pasisemiu“ pas žūklės prekių parduotuvių personalą), bet dabar baisiai knieti išbandyti naujus įrankius. Jie paruošti, net sistemėlės surištos dar iš vakaro.
Kol įkalbinėju pats save, kol papusryčiauju, apsirengiu – pradeda lyti. O juk prognozėje šito lietaus neturėjo būti. Ir jį pamatau tik išėjęs į kiemą. Stoviu kaip koks žioplys ties daugiabučio laiptinės durimis ir vėl dvejoju...
Tada padarau logines išvadas – jei Delfi prognozė šito lietaus nefiksavo, reiškia, čia greičiausiai bus koks nors į mano rajoną užklydęs debesis, kurį vėjas turėtų tuojau nupūsti. Nelaukiu, kol baigs lašnoti, einu prie vandens.
Nė nepasiekus upės oras vėl išsiblaivo. Prie Neries nė vieno žvejo, jei koks ir buvo per tą pusvalandinį lietų „slides patepė“, kadangi po medžiais dabar dar nepasislėpsi – lapai vos skleidžiasi. O ir tų medžių ne kažin kiek likę – miesto meras daugumą į bioelektrinių krosnis sukišo.
Pirmiausiai pasistatau kėdę. Tai Norfin Rasio NF modelis, nešiojamas ant peties variantas, turi specialų dėklą. Tokia kėdė ir skirta stacionariam žuvų gaudymui, nes pakankamai plati, su nugariniu atlošu, galima patogiai pasidėti rankas, porankiuose turi net kišenėlę įvairioms smulkmenoms ar vandens buteliui. Jos svoris 1,6 kg – kaip tokiai, palyginti didelei kėdei, visiškai menkas.
Dugninių užmesti neskubu, atsisėdu, parūkau – patogi...
Tada įsismeigiu kuoliukus meškerėms, susitvarkau aplinką. Šiaip jau čia paprastai pakrantė būna švari, bet vis tiek pasitaiko netikėlių, nors nebūtinai žvejų – kažkas numetęs traškučių pakuotę ir porą plastikinių vienkartinių stiklinių. Tas „gėrybes“ išmesiu grįždamas, pakeliui kaip tik praeinu pro šiukšlių konteinerius.
Iki smulkmenų...
Dabar apie dugnines. Nusipirkau Salmo Diamond Feeder 90 du 3,30 ilgio meškerykočius. Dugnines visada komplektuoju po dvi, nes žuvauju irgi paprastai dviem tokio tipo meškerėmis. Tai įprastinė praktika, taip elgiasi dauguma žvejų.
Šių dugninių užmetimo svoris, kaip matote iš pavadinimo, iki 90 g. Tiek jo, tiek ir meškerių ilgio man pilnai pakanka žvejojant Neryje. Bet tik atitinkamose vietose ir tik kai kurias žuvis, nes kitur ir kitoms žvynuotosioms šioje upėje dažniausiai reikia tvirtesnių ir ilgesnių įrankių, turiu, suprantama ir tokius. Žiobriams mano mėgstamose žūklavietėse meškerių testo „per akis“.
Visgi viršūnėle užsidėjau pernelyg jaurią. Salmo Diamond Feeder 90 jų turi tris: 1, 1,5 ir 2 oz jautrumo. Nepaskaičiavau, kad vanduo upėje bus pakilęs, todėl ir tėkmė smarkesnė, giliau, o teks žuvauti su pačia jautriausia – vos 1 oz. Aišku, nieko čia blogo, tiesiog „ramybės būsenoje“ ji per daug išlinks. Bet jei reikėtų toliau užmesti gramzdą, o svarelį šiandien naudoju 40–45 g, reikiamu nuotoliu jo nenusviesi.
Tačiau čia to nereikia – žūklavietę žinau kaip savo penkis pirštus, šioje vietoje žiobriai kimba 10–12 m nuo kranto, toliau jau akmenuotas ir labai sraunus sėklius. Kita vertus, šalimais, vos už 10 m yra srauni ir gili griova, kur dugnas lygus kaip stalas, ten jau tektų naudoti iki 60 g svarelius. Aišku, kaip kam, kiti bando žuvauti ir su 120 g gramzdais, nes užsivynioja valą lyg viliotų šamus.
Mano ritės irgi visiškai naujos. Faktiškai dugninėms, o dabar kalbu konkrečiai apie žiobriavimą, galima naudoti pačias pigiausias ir paprasčiausias neinercines rites. Juk šios žuvys tikrai ne gigantės, nebent ritės subyrėtų, kuomet žvejojama sunkesniais svareliais ir juos prireikia toli užmesti. Todėl tos įrangos dalies pagrindinė paskirtis – tiesiog suvynioti valą ir leisti, kad užmetimo metu gija laisvai nusivyniotų nuo būgnelio, nesigarankščiuotų, „nemestų kilpų“. Tik tiek.
Niekada neperku įrankių tik vienos žuvų rūšies gaudymui, juolab niekada negali būti tikras, kad neužkibs kas nors neplanuoto. Todėl šįsyk įsigijau du Salmo Heavy Jig 8 modelius. Veikiausiai išsyk užkliuvo žodis „jig“?
Na, taip, tai spiningavimui skirtos ritės. Tačiau vėlgi – dugninei ne visada būtinos specializuotos, priežastis daugmaž paminėjau. Ir kalbu iš savų pozicijų, vertinu savaip – jei jau „heavy“ ir dar „jig“, reiškia, kad tie modeliai bus pakankamai tvirti net ir svaidant sunkius svarelius. Guolių skaičius šiuo atveju ne toks svarbus, nors pastarosios jų turi net 7, o tai jau yra nemažai.
Dar vienas niuansas, kas liečia ričių gamybą. Pasakysiu kaip paslaptį – pigios ritės spiningavimui visada bus geresnės už pigias rites, kurios padarytos gaudymui dugnine. Aišku, daug kas priklauso nuo konkrečios firmos gamintojos, bet visumoje, galiu jums tai garantuoti.
O ričių Salmo Heavy Jig 8 kaina, mano akimis, nedidelė (aš irgi pinigus skaičiuoju), jos turi atsarginius būgnelius. Pastarasis faktorius man visada svarbus, net neturi reikšmės kokiu žūklės būdu bežuvaučiau, kadangi yra galimybė nenuvyniojant valo pasikeisti jį į plonesnį ar storesnį čia pat žūklavietėje. Ir to išties kartais prireikia, jei sumąstytum žvejoti kitas žuvis arba gaudomos staiga užsiožiuotų.
Puikiai žinau, kad pastaruoju atveju padeda pavadėlio ilginimas ir ploninimas. Bet reikia turėti omenyje, kad pavadėlis yra visos sistemėlės dalis įskaitant ir pagrindinį valą. Tai reiškia, kad pernelyg plonas pasaitėlis, jei lyginsi su pagrindine gija, greičiau nutrūks. Arba priešingai – juk nepririši, tarkim, 0,22 mm pavadėlio prie 0,20 mm pagrindinio valo, tai jau būtų totali nesąmonė...
Žiobrius paprastai gaudau su monofilamentine 0,18–0,20 mm pagrindine gija. Šįsyk pasirinkau mažesnį variantą ir todėl be problemų žuvauju su tokios masės svareliais, kurie naudojantiems storesnį valą šioje žūklavietėje čiuožtų dugnu. Dar viena paslaptis – gaudant specializuotu, t. y. standžiu skęstančiu dugninėms skirtu valu, galima pritaikyti lengvesnius gramzdus.
Esmė tame, kad kuo standesnis valas, tuo mažiau jis tempiamas vandens srauto, nesiriečia, o tai reiškia, kad mažesnė jo dalis bus vandenyje, nei meškeriojant tąsia gija. Be to jis yra skęstantis, tai taip pat mažina pasipriešinimą vandens masei. Paprastai žvejai pabrėžia tokio valo jautrumą (taip, tai yra faktas), bet pastarąją gijos savybę pamiršta. O žvejojant tėkmėje ji pakankamai svarbi.
Suprantama, reikia atkreipti dėmesį ir į kokybę, nes, kaip sakoma, pigią dešrą šunys ėda – nusipirksite pigiausią nekokybišką valą, žuvaudami užkabinsite svarelį už menko kliuvinio, timptelėsite vos smarkiau ir nutrūks...
Todėl ant ričių būgnelių suvyniojęs Browning Cenex Plummet Method Feeder 150 m, kuris ir atitinka mano nupasakotas gerąsias tokiai žūklei skirtų valų savybes. Browning Cenex serijos valai apskritai mano mėgstami, siūlau išbandyti ir įsitikinsite, kad tam tikrai turiu pagrindo. Beje, iš žūklės prekių parduotuvės pasiėmiau paskutinius 0,18 mm diametro ritinėlius, tad veikiausiai ne aš vienas taip galvoju.
Pavadėlius vertinu iš kitų pozicijų. Jie, mano supratimu, turėtų būti priešingybė pagrindiniam valui – tąsūs ir minkšti. Arba bent jau minkšti ir tikrai kokybiški, koks yra, tarkim, Preston Acu Power, nes žiobrius gaudome labai lengvu, mažu masalu – uodo trūklio lervomis. Jei pavadys bus standus, tuomet vilioklis vandeny atrodys nenatūraliai. Aišku, šios žuvys nėra labai išrankios, dažniausiai kimba be didesnių problemų.
Tačiau dažniausiai dar nereiškia visada. Todėl mano akcentuojamas pavadėlių ploninimas, ilginimas, kabliukų mažinimas ir šioje žūklėje kitąsyk turį prasmę.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
