Žieminis džigas. Antra dalis
Praeitame rašinyje aš gal pernelyg optimistiškai paminėjau vidutinio dydžio upėse gundomus sterkus. Išties jų ten reta, išimtis būtų Nevėžis. Kadangi reta, tuomet koncentruokimės į lydekų gaudymą, pastarųjų plėšrūnių pas mus tikrai netrūksta, nors galbūt kažkas puls prieštarauti. Puikiai suprantu, nes nepamenu atvejo, kada žvejams žuvų buvo per daug ar bent jau pakankamai.
Prieš eidami žvejoti lydekų, pirmiausiai išsianalizuokime Naglio Šulijos „burtus“ – orų suvestines ateinančiai savaitei. Aišku, galima to ir nedaryti, tiesiog atvykti prie vandens ir pasiekti norimų rezultatų, neatsižvelgiant, kad lis, snigs, bus giedra, pūs rytų ar vakarų vėjai. Aš visiškai nejuokauju, nes taip išties nutinka: atėjo, užmetė, ištraukė...
Bet kam pasikliauti Fortūna ar tiesiog nežinia dėl ko suaktyvėjusiomis žuvimis, jei yra tam tikros žvejybinės tendencijos, kurios tikimybę su pakelta galva grįžti namo padidina keleriopai.
Bjaurus oras ir ilgas „įkalbinėjimas“
Paprastai savo straipsniuose vis pabrėžiu, kad geras oras žūklei būna tuomet, kada jis yra pastovus. Tačiau žiemą spiningaujant lydekas nutinka priešingai. Šįsyk nesigilinsiu, dėl kokių priežasčių, tačiau faktas, jog aštriadantės plėšrūnės paprastai suaktyvėja staiga kardinaliai pakitus slėgiui.
Pavyzdžiui, dangus tiesiog akyse pasidaro kaip nunešiotas senas puspadis, ima snigti, lyti, pradeda drėbti šlapdriba, keliais laipsniais nukrenta aplinkos temperatūra. Oras – ne iš maloniųjų, tačiau tikro žvejo nebaido. Tiesa, jei yra didelis vėjas, o jis paprastai smarkiai pučia vos tik prasideda greitas slėgio kritimas ir tas sąlyginis atšilimas, lydekos dar tik pradeda busti iš snaudulio, dar nebūna labai aktyvios.
Beje, margašonės plėšrūnės žiemą išties didelės „miegalės“, nes dažniausiai „prabunda“ tik po dvyliktos valandos dienos. Jei, tarkim, ešeriai ar šapalai, kurių veikiausiai tokiu metų laiku irgi pagausite, gali visai gerai kibti vos švintant, tai aštriadantės suaktyvės gerokai vėliau.
Todėl lydekų kibimo pikas dažniausiai būna sekančią dieną, kuomet vėtra aprimsta, nors dangus ir lieka toks pats pilkas. Šitos progos siūlyčiau nepraleisti. Galimai tokios meteorologinės sąlygos tęsis savaitę ar ilgiau, bet tada sulig kiekviena diena plėšrūnių apetitas silps. Tačiau bus antrasis šansas sėkmingai paspiningauti. Turiu omenyje, kad lydekos vėl užsimanys ėsti diena prieš staigų atšalimą, o tada slėgis, suprantama, staigiai šaus į viršų. Tokios yra mano įžvalgos, nors galbūt jūs turite savas teorijas, tad į manąsias galite neatsižvelgti.
Žiūrėdamas į šiuos du plėšrūnių suaktyvėjimo periodus matau vieną esminį skirtumą, kuris žvejams suteiks galimybę pažuvauti be didelių problemų arba nutiks priešingai. Esmė tame, kad staigiai šąlant ima labai greitai stingti pintas valas, ledija spiningo žiedeliai.
Prisiskaičiau ir prisižiūrėjau internete įvairių „fokusų“, kaip ir kuo reikėtų nupurkšti valą, žiedelius, kad tokių nepatogumų žvejai išvengtų. Gal aš pernelyg didelis skeptikas, gal nemoku, dariau ne taip, bet pabandžiau – „neprilipo“ siūlomi vazelinai ar automobilių spynelių purškikliai, juolab, kad jie kenkia valui. Taip ir toliau vargstu laupydamas ledokšnius ir lūpomis atitirpindamas užšalusius spiningo žiedelius...
Praeitame straipsnyje rašiau, kad žiemą paprastai spiningaujama ne taip aktyviai, kaip kitais metų laikais, pasakiau ir priežastis, minėjau vietas. Tačiau tos vietos paprastai yra žinomos daugumai meškeriotojų. Na, bent jau tuomet, kada jos yra arti miestų, gyvenviečių. O pats didžiausias malonumas gaudyti žuvis, kur kitų žuvaujančių nėra, turėti „savo“ vietą. Rasti naują gerą žūklavietę ne taip lengva, bet ir čia yra tam tikros nuorodos.
Taigi pirmas požymis – statūs krantai. Antras – upės posūkis. Pastaruoju atveju, jei ir nebus duobės, tai bent jau vaga prisispaudusi arčiau kranto ir ji šiek tiek gilesnė nei visoje upės atkarpoje. Nors nesyk nutiko, kad lydekos kibdavo ir upės tiesiojoje ant vagos šlaitų. Tačiau šiuos atvejus labiau siečiau su labai ryškiu plėšrūnių suaktyvėjimų, kuomet jos iš savo žiemaviečių ko nors užkąsti pajuda gana toli, po to vėl grįžta. O pačiose žiemavietėse, nors gal tiksliau – šalia jų, plėšrūnes tenka ilgai ir nuobodžiai „įkalbinėti“.
Masalai, įranga ir žūklės technika
Kita vertus, žiemą spininginių masalų asortimentas sumažėja, nors veikiausiai atsiras tokių žvejų, kurie teigs priešingai. Jei dabar ruoščiausi spiningauti, imčiau paprasčiausius riperius, galbūt dėl visa ko į masalinę įsimesčiau tris ar keturis tvisterius. Tačiau pastarieji labiau pravers, jei sumanyčiau žuvauti prietemoje. Apie naktinį spiningavimą neseniai daug rašiau, tą dalį šį kartą praleisiu.
Nors paprastai teigiama, kad visiškai atvėsusiame vandenyje plėšrūnėms geriau siūlyti stambius masalus, tačiau dabar ir vėl bus kitaip. Elementaru – mūsų pasirinktose upėse žiemą didesnių karpinių žuvų nėra daug, o gal nėra apskritai (apie Nevėžio žemupį nekalbu), todėl ir viliokliai pasirenkami atitinkamų gabaritų. Riperiai tokiu atveju būtų maždaug nuo 2,5 iki 4 colių dydžio. Paprastai didesni silikoniniai masalai, kalbu apie 3,5–4,0 colių žuvelių imitacijas, naudojami tuomet, kai aštriadantės aktyvios. Suprantama, pagal to metų laiko standartus. Jei lydekos visiškai apatiškos, tenka „smulkintis“.
Panašus variantas ir su galvakabliais. Nors, atvirai pasakius, galvakablius pastaruosius sezonus naudoju gerokai rečiau nei ofsetines galvutes, nes „čeburaškų“ privalumas yra šarnyrinė kabliuko jungtis, o ji suteikia masalui kitokių galimybių animacijoje, guminukas atrodo natūraliau. Dar vienas teigiamas dalykas – čia pat žūklėje galima pasikeisti kabliuką ir užsimauti didesnį ar mažesnį vilioklį nekeičiant pačios galvutės.
Žūklę pradedu, kaip ir sakiau, su didesniais guminukais. Pamėtau maždaug penkiolika minučių, maksimaliai – pusvalandį, jei nesulaukiu nė bakstelėjimo, tuomet bandau laimę su mažesniais. Jei ir vėl nieko doro, pakeičiu masalus į dar mažesnius. Tiesa, vienas svarbus niuansas – kuo smulkesnis riperis, tuo mažesnės masės galvutė jam taikoma. Tarkim, 4 colių žuvelės imitacija pasiekia dugną ir pagal mano sumanymą gerai žaidžia su 12 g galvute. Tuomet 3 colių tos pačios firmos, tokios pačios serijos, tik mažesniam modeliui veikiausiai reikės 10 g „čeburaškos“. Dar mažesniam guminukui taikysiu 8 g galvutę.
Pagal mano paskaičiavimus, vienas colis prilyginamas dviem gramams, turbūt supratote, ką noriu pasakyti. Tai tikrai nėra geležinė taisyklė, nes galimos korekcijos dėl didesnio ar mažesnio žūklavietės gylio, stipresnės ar menkesnės srovės, visgi labiausiai įtakos turės valo diametras. Jei gija stora, nusidėvėjusi, minėti gramai gali didėti, o žuvaujant plonu pintuku bus priešingai. Tokiu metų laiku vidutinio dydžio upėse paprastai spiningauju 0,10–0,12 mm pintu valu.
Gal kažkam pasirodys, kad valas per storas, kažkas sakys, kad pernelyg plonas, aš tvirtinsiu – jog „pats tas“, nes, mano požiūriu, toks pintukas yra sąlyginai plonas, bet kartu ir pakankamai tvirtas, jei tektų lupti kliuvinį. Apie lydekų varginimą ir traukimą net nekalbu, nes iki dviejų su puse kilogramo aštriadantę gali įveikti „atsipūtęs“ ir su dar plonesne gija. Aišku, jei spiningas yra nedidelio užmetimo svorio, pieštuko storio, vos pusantro metro ilgio, labai greitos akcijos, kuomet vos linksta tik plonytė jo viršūnėlė, tada susitvarkyti su stambesniu laimikiu gerokai problemiškiau.
Betgi ne ešeriauti ruošiamės, todėl galima naudoti ir iki 25 g testo kotus, nors aš paprastai žuvauju su iki 15 g užmetimo svorio spiningais. Tiesa, mano naudojami modeliai būna su nemenku „rezervu“, todėl galiu be baimės svaidyti ir 20 g masalus. Bet tokių sunkių mūsų atveju neprireiks, čia galvutės varijuoja nuo 6 iki 16 g, plius minus gramas kitas. Sakyčiau, kad dažniausiai naudojamos iki 12 g „čeburaškos“ net ir žvejojant pačiais didžiausiais minėtais riperiais.
Džigavimas šiuo metų laiku yra neagresyvus, jį pavadinčiau „lengvu dugno baksnojimu“, kai stengiamasi guminukus kelti neaukštai, daryti ilgas pauzes. Kita vertus, tai dar priklauso nuo tėkmės stiprumo ir pozicijos krante. Kuomet meti masalą toli, srovė gana stipri (beje, žuvaujant vagoje upės tiesiojoje, taip gali būti), o guminuką šveiti skersai srauto, tada jau kitas dalykas – reikia dažnesnių ritės pasukimų, trumpesnių pauzių, staigesnio kilstelėjimo kotu. Regis, turėtų būti priešingai, nes vandens srautas ir šiaip jau stumia skersai kranto užmestą masalą, bet šiuo atveju naudoju ir sunkesnę galvutę.
Patogiausiai guminuką mesti maždaug 45° pasroviui, tada yra daugiau galimybių įvairiems animaciniams manevrams ir masalas žymiai rečiau stringa už kerplėšų, akmenų ir panašiai. Aišku, visiškai lygus smėlėtas dugnas geriausiai džigauti, bėda tik ta, jog ten vargu ar tupės lydekos, joms patinka kerplėšynai, akmenynai.
Norėčiau dar grįžti prie masalų. Jų dydžius sakiau, bet apie spalvas neužsiminiau. Tik pradžioje straipsnio minėjau, kad guminukų asortimentas sumenksta. Ir taip yra iš tiesų, nes dabar nebūtina temptis į žūklę visų vaivorykštės spalvų vilioklių, nes dominuoja pilkšvi, melsvi, rusvi, geri yra „tepaliniai“ ir violetiniai, žodžiu, kas nors tokio labai nerėžiančio akių, „negryno“. Blizgučiai gali būti, gali ir nebūti, bet jei yra, tuomet geriau, kada silikonas jais prisodrintas su saiku, labiausiai tinka melsvi, balti.
Neneigsiu, pasitaiko, kad „iššauna“ ir kokia nors geltona ar šviesiai žalia „guma“, tačiau taip paprastai nutinka giedrą dieną. O giedrų dienų, kaip matote, šiuo metų laiku mūsų šalyje yra didelis deficitas.
Lyg ir viską papasakojau... Gal ką ir pamiršau paminėti, bet nematau bėdos – bus kiti rašiniai, tada prisiminsiu.
Romualdas Žilinskas
