Žiema, upė, velkė, „malkos“ ir lydekos
Veikiausiai jau pats straipsnio pavadinimas pasirodė daug kam keistas – kaip įmanoma velkiauti žiemą? Sakyčiau, kad netgi labai sėkmingai ir šiuo metu galima tikėtis itin įspūdingo dydžio laimikių. O tai būtų lydekos bei sterkai, veikiausiai užkibs ešeriai, galima suvilioti netgi šamą.
Pradėkime galbūt nuo to, kad žiema žiemai nelygi. Bet tendencija, kad kažkada pusnimis ir pūgomis mus džiuginęs metų laikas šiltėja yra labai akivaizdi, ir toks pereinamasis laikotarpis, kuomet tęsiasi nei ruduo, nei žiema gali užtrukti net iki vasario mėnesio. Didieji stovinčio vandens telkiniai, o taip pat didesnės bei greitesnės srovės upės neužšąla ir mes gana rezultatyviai galime išnaudoti šį laikotarpį.
Straipsnis orientuotas į velkiavimą upėse šaltame vandenyje, kuomet vanduo atvėsta maždaug iki 5–6°C, tokia temperatūra paprastai laikosi jau nuo lapkričio vidurio iki... Sunku pasakyti iki kurio mėnesio, savaitės arba dienos, bet pastaruosius porą dešimtmečių gruodį retai kada upes surakindavo ledo gniaužtai. Suprantama, plaukiant vandeniu ižui jau nepavelkiausi, tačiau tai pirmas požymis, kad upės tuojau sustos.
Kitas šio rašinio akcentas – lydekos, nes jos dabar vienas pagrindinių velkiautojų laimikių. Kita vertus, pasakodamas apie visas šiuo metu kimbančias grobuones pernelyg išsiplėsčiau. Kalbėsiu ir apie masalus, apie juos daugiausiai – didelius voblerius, kurie nyra palyginti negiliai.
Ar vėl grįšime į seklesnius vandenis?
Jei paskaitytumėte daugumą lig tol rašytų mano bei kitų autorių straipsnių apie vis dar neužšalusius vandens telkinius, be jokios abejonės susidurtumėte su gerai visiems žvejams žinomomis tiesomis – paskutinėmis lapkričio dienomis, gruodžio mėnesį faktiškai visos žuvys tuo metu yra kur nors giliose ežerų duobėse, upių vagose ir panašiose vietose.
Žodžiu, žvynuotosios tupi gylyje ir ten jas derėtų žvejoti. Neatsisakau savo žodžių, tačiau tam teiginiui yra kai kurių išlygų, kurios velkiaujant bus labai svarbios.
Visų pirma, tupėti duobėje, dar nereiškia ten ir maitintis. Noriu pasakyti, kad lydekos kai kuriuose ežeruose bei tvenkiniuose ligi pat vandens užšalimo medžioti pakyla į seklesnes telkinio vietas, gana dažnai atplaukia į priekrantės zoną, kur šalia nendrių, švendrų galima rasti varlių. Upėse varlių gal ir neieško, bet čia kitos sąlygos – smulkmė kitąsyk atkunta ir plaukia į mažiau gilias vietas ko nors užkąsti.
Upėse didelis gylis apskritai yra labai subjektyvi sąvoka vien todėl, kad jos pas mus seklios, tad 3–4 m jau bus tikrai gilu. Bet tokiu atveju nematau nieko ypatingo, kadangi netgi per vasaros karščius arba rudens sezono pradžioje, pavasario pabaigoje, kada plėšrūnės būna aktyvios, mes taip pat jas sėkmingai gaudome panašiuose gelmėse. Paradoksalu, tačiau tai būdinga ir šiam metų laikui.
Ežeruose bei tvenkiniuose, kuriuose galima rasti labai gilių bei visai seklių vietų, situacija gali būti ir kitokia. Tačiau netgi šiuose vandens telkiniuose bet kuriais metų laikais įmanomi visokie variantai, tai priklausys nuo tų telkinių plėšrūnių mitybinių įpročių ir atmosferinių reiškinių, tad kiekvienoje „baloje“ savi žuvų kaprizai.
Antras dalykas, kuris lems kokiame gylyje šiuo metų laiku reikėtų ieškoti plėšrūnių, yra jų rūšis, nes sterkai, lydekos, ešeriai gali elgtis labai skirtingai. Aišku, bet kuriuo metų laiku šios žuvys medžios tik joms vienoms būdinga maniera ir galbūt tą pačią dieną pasirinks visiškai skirtingą gelmę, bet dabar tai – labai ryšku.
Jei, pavyzdžiui, vasarą begaudant ešerius užkimba lydekos arba viliojant lydekas masalą atakuoja sterkai, mums tai nekelia jokios nuostabos, bet visiškai atšalusiame vandenyje tokie dalykai nutinka gerokai rečiau. Taip, kad tų malonių netikėtumų metas jau praėjo...
Nors, neužbėkime įvykiams už akių. Šiek tiek nukrypsiu nuo temos.
Prieš keletą metų lapkričio viduryje pažįstami žvejai pasakojo, kad velkiaujant Nemune porą dienų kibo tik... šamai. Ir ne bet kokie, nes vieno paprasčiausiai nepavyko ištraukti – tai buvo itin didelis egzempliorius. Neturiu pagrindo netikėti, kadangi pats gruodžio pabaigoje ir net sausį (!) nuo kranto kartais pagaudavau iki 7 kg sveriančių šios rūšies plėšrūnų, būdavo dienų, kada jie kibo net geriau nei vasarą.
Tai veikiau laikinas šamų „prabudimas“, nes kibimas tęsdavosi su pertrūkiais – kartais masalus šie plėšrūnai griebdavo tik kažkurią vieną dieną, o kartais – savaitę. Šamai kibo tik tam tikrose vietose, jokiu būdu ne visoje upėje. Jei būčiau velkiavęs arba šiaip spiningavęs iš valties, kas žino, gal netoliese esančiuose plotuose būčiau sužvejojęs ir gerokai didesnių plėšrūnų. Beje, jau minėti velkiautojai irgi šamus gaudė tik vienoje Nemuno atkarpoje, nes tuo pat metų masalus tampę žvejai kitur nepagavo nieko arba vieną kitą lydeką.
Apskritai upėse šiuo metu bet kokių grobuonių kibimas būna retas, tačiau voblerius čiumpa praktiškai tik stambūs egzemplioriai, itin akcentuočiau lydekas. Ežeruose, tvenkiniuose šiuos masalus irgi mieliau griebia didesnės žuvys nei bet kada, tačiau dažniau nei upėse pasitaiko ir smulkių.
Kodėl būtent tokie vobleriai?
Plėšrūnės labai šaltame vandenyje yra itin kaprizingos vobleriams – jų traukimo greičiui ir tipui, kas lemia masalo animaciją. Vobleriai, ką irgi esu nesyk kalbėjęs, turėtų būti vangūs, nes dabar plėšrūnių aukos nėra tokios judrios, kaip prieš mėnesį arba kelis, ir jei atviro vandens sezonas nusikels net į kitus metus, aktyvumo pas žuvis vis tiek nepadaugės, gal net veikiau priešingai.
Jau savaime peršasi išvada, kad voblerių modeliai – minnow tipo, kadangi pastarųjų žaidimas nėra labai išraiškingas.
Voblerio judrumą, o tai reiškia to masalo virpesių dažnį, judesių spektrą, lemia keli jo konstrukcijos elementai. Šiuo atveju negaliu sakyti „visų pirma“ arba „antra“, nes vienas jų gali būti labiau išreikštas ir antrasis arba trečiasis judesius mažai įtakos. Kalbu apie modelio kūno forma ir liežuvėlio ilgį bei formą.
Nors minnow mes įsivaizduojame kaip labai arba labiau nei kiti modeliai ištęsto kūno voblerį ir jam taikome sinonimus „pagaliukai“, „lazdelės“, tačiau netgi tie „pagaliukai-lazdelės“ yra gana skirtingi. Aš jau nekalbu apie pereinamuosius modelius iš minnow į shad tipą, kurie dažnai gamintojų vardijami tik minnow, dabar turiu omenyje tuos neginčytinai tikruosius.
Atkreipkite dėmesį: nedidelis tokio voblerio nugarėlės išlinkimas, pilvelio įlinkimas, uodeginės dalies nuplonėjimas, didesnis priekio storis, lyginant su kita kūno dalimi, – visa tai suteks modeliui savitų, dažnai gerokai agresyvesnių judesių, nei pas tipines „lazdeles“. Toks masalas bus bent jau vidutinio agresyvumo ir tikrai neplauks paskui valtį tik vos virpėdamas, be jokių savitų judesių.
Liežuvėlis, jei jis yra platus, bet nebūtinai ilgas, ypač – staigiai išplatėjęs į apačią, galbūt įdubęs arba kokios nors įmantrios formos, gali netgi ištįsusiam tipiniam minnow suteikti pakankamai daug agresijos.
Liežuvėlio atsilenkimo kampas irgi turės reikšmę. Status kampas neleis masalui su trumpu liežuvėliu giliau nerti, tačiau gerokai pagyvins jo žaidimą. Ilgaliežuviai minnow visada bus gerokai agresyvesni už tokius pačius voblerius su trumpais liežuvėliais, net jei tų liežuvėlių formos ir labai panašios.
Yra dar vienas dalykas, į kurį beveik nekreipiame dėmesio. Nedideli savo plotu liežuvėliai velkiaujant masalą leidžia nunardinti gerokai mažiau, nei ilgi ir platūs. Noriu pasakyti, kad jei, tarkim, voblerio panirimo gylis pas modelį su mažu liežuvėliu nurodytas 1,0 m (ta nuoroda yra spiningautojui), tai tempiant paskui valtį mes „išspausime“ iš šio vilioklio net pačiomis palankiausiomis sąlygomis maždaug 0,5 m papildomo gylio. Priminsiu, kad velkiaujant voblerius galime nardinti giliau nei spiningaudami.
Bet kitas modelis, kurio panirimo gylis mėtant nuo kranto nurodytas, pavyzdžiui, 3 m, traukiamas gali pasiekti net 5–6 m gylį. Tai lems ką tik išvardyti veiksniai ir apie kiekvieną voblerį derėtų kalbėti detaliau.
Aišku, yra dar daugiau panirimą įtakojančių niuansų, tačiau pabrėžiau pagrindinius. Suprantama, kad naudojant didelius (nuo 11 cm iki...) minnow voblerius mes galėsime velkiaujant panardinti giliau nei mažesnius su tokiu pat nurodytu panirimo gyliu jau vien todėl, kad jų liežuvėliai bus žymiai didesni. Ir būtent dabar tas metas, kai plėšrūnės nori didesnių masalų, o stambiausios lydekos, jei jau minėjau „lazdeles“, tikrai pirmenybę atiduos „malkoms“.
Jei norėsim – panardinsim
Taigi tokiu metų laiku mums reikia minnow modelių, bet pageidautina, kad jų žaidimas būtų lėtas, virpesiai ne itin tankūs. Ir tada susiduriame su viena paradoksu, kadangi giliai neriantys minnow dažniausiai bus nepakankamai lėto žaidimo, turės pernelyg agresyvius virpesius. Gali būti, kad iš tos daugumos siūlomų šio tipo voblerių rasite ir tokių, kurie ners giliai, o žais tinkamai, tačiau jų pasirinkimas tikrai bus labai ribotas.
Dabar prisiminkite ką rašiau pradžioje – plėšrūnės, o tai liečia labiausiai lydekas, nebūtinai medžios dideliame gylyje. Na, bent jau ne tokioje gelmėje, kokią mes įsivaizduojame. Upėse, kaip minėjau, problemų lyg ir nėra, jos veikiau iškils ežeruose bei tvenkiniuose.
Reikėtų pažymėti dar faktą, kad kai kuriuose ežeruose lydekos net ir tokiu metų laiku gali pakilti į gerokai mažesnį gylį jei tik yra alkanos. Tačiau ir upėse galima stebėti šį reiškinį. Yra nesyk buvę, kad tampai voblerį poros metrų gylyje, o stambi aštriadantė „šauna“ iš didesnės nei 3,5 m gelmės.
Faktas, kad specialiai mažesniame gylyje masalo nesiūlai, tačiau upė yra upė – operatyviai tenka keisti žvejybos zoną ir tiesiog perplaukiant iš vienos vietos į kitą sulauki kibimo tik todėl, kad nenusikabinai ligi tol naudoto sekliai neriančio masalo. Po to jau bandai būtent taip ir velkiauti. Ir ta taktika pasiteisina.
Plėšrūnių aktyvumas paprastai padidėja atšilus orui. Jei vasarą saulė nėra gerai, kuomet žvejoji lydekas, nebent būna debesuota diena, tai šiuo metų laiku giedra gali būti teigiamas veiksnys. Ypač kada ji tęsiasi kelias dienas. Regis, vanduo skaidrus ir plėšrūnės turėtų būti dar atsargesnės. Tačiau parinkus joms patinkančius modelius galima sulaukti labai gerų rezultatų. Geriausios tada žūklavimui valandos yra vėlyvas rytas ir vėlyva popietė. Nors kiek dabar apskritai tos dienos...
Įdomus dalykas, kad žiemą arba labai vėlų rudenį lydekos nori ir lėčiau traukiamų voblerių. Todėl valties greitį tenka mažinti iki minimumo. Bet ir vėl problema – lėtai traukiamas negiliai neriantis vobleris nirs menkiau nei tuomet, jei jį greitai trauktume paskui valtį.
Tačiau toji problema didesnė stovinčiuose vandenyse, nes upėje yra srovė ir galime net visiškai sustabdyti valtį bei laikyti voblerį ant įtempto valo – jis ners. Jei trauksime – dar giliau. Labiau panardinti masalą padės ir toliau nuo valties atleistas valas, taip pat – pasroviui traukiamas vobleris. Esant skaidriam vandeniui toli atleistas nuo žvejo masalas veikiau bus tik pliusas, nes plėšrūnės nematys valties.
Vienas iš būdų giliau panardinti voblerį yra labiau nei elementarus – reikia naudoti plonesnę giją. Aš apskritai žvejoti mėgstu su plonais valais, tad netgi velkiavimui imu kitąsyk 0,16 mm pintą valą. Žodžiu, tėkmėje galima išlaviruoti, norint reikiamai panardinti masalą.
Rudens pabaigoje ir žiemą upėje (be abejonės tai bus Nemunas) dažniausiai gaudau su maždaug 5 pėdas neriančiais minnow vobleriais, o tai yra apie 1,5 m. Mažoka? Taip, jei šiais modeliais tiesiog spiningausime. Įvertinant, kad vilioklį vilksime paskui valtį tėkmėje, iš tų 5 pėdų gausime galbūt ir visas 10. Tai jau pakankamas gylis upėje, nes 3 m, sakyčiau, labai universali gelmė visais metų laikas neišskiriant ir šio šaltojo laikotarpio.
Dar šiek tiek apie voblerius
Kad ir kokias žuvis bežvejotų meškeriotojas, jis paslapčia tikisi dar ir neplanuoto laimikio. Todėl velkiavimas „malkomis“, o tai, mano supratimu, yra vobleriai viršijantys 15 cm dydį, bus tikslingas pačių didžiausių lydekų viliojimas. Vargu ar tokio dydžio masalą ryšis čiupti sterkas. Nesakau, pasitaiko, kad visgi griebia, tačiau tai jau bus labai išimtiniai atvejai.
Beje, šamas kažkodėl nenori tokių stambių modelių ir, turiu nuvilti jus, o gal veikiau – paneigti įsitikinimus, kad „monstriniai“ šamai būtinai turi griebti ir atitinkamus masalus. Deja, taip nėra ir šios rūšies grobuonį veikiau pagausi ant 7 cm voblerio, bet ne ant 17 cm, nepaisant koks metų laikas bebūtų.
Todėl pradedantiesiems velkiautojams visgi siūlyčiau universalesnio dydžio masalus net ir žiemą, kadangi tai praplėstų jų tikėtinų laimikių rūšis. Tai būtų mažesnieji iš tų minėtų didelių, t. y. nuo 11 iki maždaug 13 cm. Kita vertus, dalis tų masalų puikiausiai tiks tvičingavimui, dar daugiau – jie būtent tam ir orientuoti.
Plūdrumas velkiaujant yra antraeilis dalykas. Čia turiu omenyje skęstantysis, plaukiantysis ar neutralaus plūdrumo modelis. Suprantama, kad tos pačios serijos vienodo dydžio plaukiantysis ir skęstantysis modeliai dirbs skirtingai, dabar irgi galioja ta pati taisyklė kaip ir spiningavime – plaukiantieji vobleriai agresyvesni.
Tačiau mūsų atveju net ir tai galbūt neturi didesnės reikšmės, kadangi negiliai neriančių minnow agresyvumas labiau išryškės tvičinguojant, traukiant šiuos masalus su pauzėmis ar kitaip juos bandant animuoti, o valtimi vilioklius paprasčiausiai velkame. Galima velkiaujant patrūkčioti, tai neretai darau šiltesniuoju metų laiku, dabar nebūtina.
Spalvinės variacijos ir šiuo metų laiku turi reikšmės. Bet nieko naujo nepasakysiu, kadangi šaltame vandenyje visada pranašesni bus natūralių atspalvių masalai. Toks tipinis žieminis variantas: juoda arba melsva nugarėlė, pilkšvi arba balti šonai, papilvėje gali būti tamsiai raudonų akcentų.
Įvairūs marginimai dabar mažiau reikšmingi nei vasarą, rudens pirmoje pusėje, kas, beje, mane šiek tiek stebina. Juk šiltesniuoju metų laiku lydekos agresyvesnės, jos kaip tik turėtų mažiau reaguoti į kažkokias papildomas spalvines detales. Bet yra priešingai.
Saulėtomis dienomis gerai veikia ir gelsvų atspalvių vobleriai. Bet tai irgi yra spalvų pasirinkimo abėcėlė, nematau prasmės labai plėstis.
Parinkau keletą konkrečių voblerių, netgi konkrečių spalvinių variantų, juos matysite paveikslėliuose, susirasite kataloguose. Išvardysiu eilės tvarka: Illex Mag Squad 128 SP Acid Ayu, Lucky John Pro Salt Minnow S, Lucky John Pro Makora SP, Rapala Shadow Rap Deep. Rapala Shadow Rap.
Kaip atskirą norėčiau paminėti niekada nenuviliantį Bomber Long A, kuriuo gaudau itin dažnai. Nors, atvirai pasakius, gal dėl to ir pagaunu, nes apskritai velkiaudamas nuolat siūlau plėšrūnėms firmos Bomber voblerius, turiu jų devynias galybes...
Ir reikėtų nepamiršti dvinarių. Jie ne visi tinka, bet būtent Lucky John Pro Antira Swim SP 3X yra kaip tik to reikiamo dydžio bei panirimo gylio.
O apie dvinarių voblerių privalumus esu rašęs labai daug, jie savo judesiais šaltame vandenyje atrodys labai natūraliai. Regis, vėl savotiškas prieštaravimas, nes lig tol vardyti kai kurie vobleriai išties yra tos tipinės „lazdelės“, bet čia esmė, kad dvinaris nevirpa, o tik vingiuoja kūnu ir jo animacijos nieku gyvu negalima lyginti su agresyviais crank tipo modeliais.
Romualdas Žilinskas
