Vobleriai, su kuriais gaudau šapalus

Šį mėnesį vandens temperatūra vandens telkiniuose pasiekia maksimumą ir paprastai daugiau nebekyla. Na, gal labai nežymiai, nebent laipsnį kitą mėnesio pradžioje, kadangi tamsusis paros metas gerokai pailgėjo, o naktimis juk saulė pasislepia. Žinoma, gali nutikti visko, nes Lietuvos orai, ypač pastaruoju metu, neretai nepriklauso nuo kalendoriaus, bet visumoje būna būtent taip.

Pasak meteorologų, giedriausias vasaros mėnuo yra birželis, nors, pažvelgus į visas praėjusių dešimtmečių suvestines, saulė daugiausiai žibina gegužę. Liepa tituluojama kaip šilčiausia ir lietingiausia, o rugpjūtis tarsi niekuo ypatingu neišsiskiriantis. Bet tai ir gerai, kadangi tokiu atveju jis yra veikiausiai pastoviausias tiek temperatūros, tiek kritulių kiekio atžvilgiu. O pastovus oras labiausiai tinka žvejybai, nes vandens lygio, slėgio svyravimai, staigūs temperatūriniai šuoliai ir nuolat kintamas debesuotumas žuvims nepatinka.

Dvi nuomonės

Taigi, kaip sakiau, lyginant su birželiu ir liepa, šitą mėnesį žvynuotosios kimba daug geriau ir kartais sunku net išsirinkti, kurias žuvis meškerioti. Kadangi kalbėsiu apie spiningavimą, reikėtų pabrėžti, kad visų plėšrūnių apetitas įgauna teigiamą pagreitį.

Rugpjūtį daug žvejų atostogauja, tad galbūt keliauja pailsėti į užmiestį, kur, be abejonės, yra ežerų, tvenkinių ar upių. Man geriau būtų upės, nes nežinomame telkinyje gana sudėtinga per trumpą laiką rasti geras žūklavietes. Tekančiame vandenyje problemų mažiau – ko jau ko, tačiau šapalų nesunkiai aptiksime praktiškai kiekvienoje bent kiek greičiau bėgančioje upėje net nepriklausomai nuo jos dydžio.

Tačiau aptikti yra viena, o pagauti – visai kas kita. Nešneku apie smulkmę, turiu omenyje bent jau pusės kilogramo šapalus. Tiesa, reikėtų dar akcentuoti, jog šių žuvų žvejyba atostogaujant turi vieną esminį privalumą – šapalams patinka nedideli spininginiai masalai. Todėl nereikia temptis prigrūsto įvairių vilioklių didžiulio krepšio bei kelių spiningų, kas užima daug vietos, tačiau atostogaujant dalis tos įrangos paprastai taip ir lieka nepanaudota.

Jei paklaustume žvejų, kokios rūšies viliokliai yra geriausi šapalų žvejybai, manau, pusė jų tvirtintų, kad sukriukės, o kita pusė guldytų galvas, jog vobleriai. Atsirastų pastoviai žuvaujančių dar ir kitokiais masalais, tačiau dabar kalbu apie meškeriotojų daugumą. Aš neturiu tvirtos nuomonės, nes pasitaiko, kad šie plėšrūnai vieną dieną geriau čiumpa pirmuosius, o antrą dieną – antruosius masalus net ir gerai žinomose upių atkarpose.

Tad skelbiu lygiąsias, nors šiame straipsnyje žvejosiu vobleriais. Tačiau ir vėl – net ir būdamas alkanas šapalas gali įsigeisti skirtingų rūšių modelių. Visgi vasarą crank tipo vobleriais bus daugiausiai galimybių sugundyti bet kurios upės plačiaburnius plėšrūnus, nors jie neatsisakys ir kai kurių shad ar minnow modelių.

Trys voblerių grupės

Jau minėjau, kad šapalams vasarą patinka maži masalai, šiuo atveju tai bus smulkūs vobleriai, dažniausiai tipiniai crank „burbulai“. Tačiau žodžiai „mažas“, „smulkus“ yra gana subjektyvios sąvokos, nes priklauso nuo konkretaus žvejo vertinimo. Aš sakyčiau, kad tokių vilioklių dydis siekia maždaug iki 6,0 cm.

Vasarinius šapalams skirtus voblerius suskirstyčiau į tris pagrindines grupes: pirmieji – 3,5–6,0 cm dydžio, juos pavadinčiau didesniaisiais iš mažųjų tarpo, antrieji – 3,0–4,0 cm, šituos įvardyčiau tiesiog mažais arba universaliais, ir iki 3,0 cm dydžio viliokliai, tai būtų labai maži arba visai smulkūs. Centimetras ten ar ten, čia jau nevaidina didesnės reikšmės, kai kuriose grupėse voblerių dydžiai tarsi „persidengia“ arba mažesni atsiduria šalia didesnių ir priešingai. Visgi, kaip vėliau pamatysite, atskirų grupių modelių panaudojimas skiriasi. Bet ne nuo upės dydžio, o nuo kitų žūklės sąlygų.

Įdomu, jog kartais stambūs šapalai mieliau čiumpa smulkesnį voblerį, kai mažyliai šapaliukai tuo metu atakuoja didesnius modelius. Nors tai reti atvejai, bet įmanomi. Visgi dažniau būna priešingai arba bet kurių gabaritų plėšrūnai griebia tik tam tikro dydžio masalus.

Rugpjūtį upėse paprastai būna žemas vandens lygis, dažnai pats žemiausias vasarą, vanduo skaidrus. Bet negalima atmesti prielaidos, jog neužeis liūtys ir upės neištvins, nesusidrums. Tuomet šapalai laikinai palieka įprastines savo buveines ir koncentruojasi sau nebūdingose vietose, masalus čiumpa gana nenoriai. O ir spiningavimas tada sudėtingas, nes tėkmė plukdo įvairias šiukšles, vandenžoles, kurios kabinasi už masalų kabliukų. Tokiomis sąlygomis patys mažiausi vobleriai labai greitai praranda žaidybinį ritmą – kuo jie yra smulkesni, tuo jautriau reaguoja į kiekvieną ant kabliuko užkliuvusį šapelį.

Faktas, jog tada geriau spiningauti pirmosios grupės vobleriais. Kita vertus, didesniųjų modelių žaidimas išraiškingesnis, kūneliai stambesni, todėl šapalai labiau junta jų vibraciją, drumstame vandenyje geriau mato masalus.

Esant šioms sąlygoms plačiaburnius plėšrūnus gundau Jackall Cherry 44, Lucky Craft Clutch 45, Pantoon21 Red Rag 36, Lucky John Pro Haira Tiny 44, Akara Crook 35, Salmo Hornet 40, Salmo Butcher 50, Yo Zuri L-Minnow 44, Pontoon21 Crank Jack 48, Gloog Hektor 40, Yo Zuri 3DS Flat Crank 55, Bomber Fat A 50, Rapala CountDown 50 vobleriais. Taip pat sėkmė nusišypso spiningaujant kai kuriais panašaus dydžio (skaičiai šalia pavadinimų reiškia milimetrus) Siek’M modeliais ar namuose gamintais mediniais irgi panašių gabaritų vobleriais.

Išvardyti modeliai taip pat praverčia žvejojant naktimis. Paprastai šapalai tokiu paros laiku taip pat labiau linkę atakuoti didesnius masalus, bet kaip taisyklė negiliai neriančius arba traukiamus pačiu upės paviršiumi crank voblerius. Nenustebkite, jei plėšrūnai tamsoje griebs vos tekštelėjusį į vandenį vilioklį, todėl tokiam išpuoliui reikėtų būti pasiruošus. Nutinka taip ir dieną, bet gerokai rečiau.

Sekančios grupės vobleriai yra patys universaliausi, jais spiningauti galima bet kokiomis sąlygomis, nors, žinoma, tenka atsižvelgti į šitų masalų panirimo gylį, tėkmės greitį ir pasirinkti tinkamiausias tai dienai spalvas. Apie šapalams tinkamas vietas buvo straipsnis liepos mėnesį, nieko naujo nepasakyčiau, jei imčiau žūklavietes aprašinėti rugpjūtį.

Antrųjų modelių dydžiai, pagal mano grupavimą, labiau „suspausti“ nei prieš tai vardytų, bet masalų yra ne mažiau, o gal net ir daugiau nei pirmųjų. Be abejo, čia flagmanai bus Jackall Chubby 38, Lucky John Chubby 40, Pontoon21 Hypnose 38, Lucky John Pro Haira Tiny 33, Salmo Tiny 30. Puikūs ir Rebel Crickhopper 38, Rapala Ultra Light Crank 30, Pontoon21 Alter Idem 36. Taip pat labai geri anksčiau minėti, bet mažesnio dydžio modeliai Salmo Hornet 35, Yo Zuri L-Minnow 33, Gloog Hektor 35, Pontoon21 Crank Jack 38, Rapala CountDown 30. Esu surinkęs nemažą kolekciją kai kurių senų Siek’M balzinių modelių, kuriais sėkmingai žvejoju iki šiol.

Pačiais smulkiausiai iki 3,0 cm dydžio vobleriais pastaruoju metu jau beveik negaudau, tad masalų nė nevardysiu. Kodėl jais nespiningauju?

Elementaru – nors tokius modelius, kaip sakiau, kartais „sega“ ir pakankamai svarūs šapalai, bet dauguma laimikių vis tiek būna smulkūs. Galimos išimtys mažuose upeliuose, bet aš šapalavimui labiau linkęs rinktis didesnes ar vidutinio dydžio upes. O ten tuos mažylius masalus gana dažnai stveria strepečiai, aukšlės, tad, tikslingai viliojant šapalus, šios žuvys tik trukdo.

Kaip matote, nenurodžiau voblerių plūdrumo ir panirimo gylio, nes kartais prireikia šapalus žvejoti pačiame vandens paviršiuje SSR modifikacijomis, kitąsyk tenka rinktis ilgaliežuvius DR. Nors dažniausiai imu viduriuką – SR modelius, jie universaliausi. Kai kurie iš išvardytų voblerių yra tik plaukiantieji ar (ir) neriantys vos kelis centimetrus, kiti – žymiai įvairesni. Bet, manau, visa tai žinote arba, jei įdomu, susirasite internete.

Taip pat paminėjau ne vien šiuolaikinius, bet ir praeitos, o gal net užpraeitos kartos modelius, kurie pagaminti iš balzos. Veikiausiai tokių net nėra pirkti arba juos galite įsigyti nebent internetiniame „turguje“. Todėl juos labai saugau, nes esmė šiuo atveju yra ne masalų kaina.

Senieji balziniai vobleriai kartais savo kibumu niekuo nenusileidžia patiems brangiausiems dabartiniams modeliams, nors neretai turi vieną esminę ydą – prastai užsimeta. Be to, kartais „pameta“ liežuvėlius. Tačiau šitokius masalus galima plukdyti ar kitaip prisitaikyti prie esamų žūklės sąlygų. Na, o prarastas masalų dalis primontuoju iš kitų voblerių, kurie man ne tokie kibūs.

Tačiau tikrai nebūtina ieškoti tokių senienų. Šiais laikais, kaip ir matote iš straipsnio, rastume begalę gerų šapalams skirtų voblerių, gal net ir geresnių, aš išvardijau tuos, su kuriais gaudau dažniausiai.

Romualdas Žilinskas