Vietos, kuriose geriausiai meškerioti žiobrius

Vis minėdamas, kad migruojantys žiobriai traukia į upių aukštupius neršti, nebūtinai turiu omenyje, tarkim, kokius nors Nemuno, Neries arba Šešupės intakus. Taip, didelė dalis šių žuvų nukeliauja ir būtent į mažesnes upes, tačiau žiobriai taip pat sėkmingai gali išneršti ir didesniosiose upėse, jei ten jiems yra palankios sąlygos.

Ko reikia migruojančiam žiobriui

Prisimenu vaikystę. Buvau dar visai mažas bamblys, tačiau tas vaizdas išliko mano akyse iki šiol.

Kadaise, o tai buvo daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, šalia Neries vidurupio stovinčių vienkiemių gyventojai statydavo žiobriams „pabarus“. Taip vadinosi iš stambių akmenų padarytos užtvaros. Jų pradžia (tarsi savotiško piltuvo plačiausioji dalis) būdavo išskėsta prieš srovę ir nedideliu kampu pasroviui susiaurėdavo iki 0,5–1,0 m pločio praėjimo (piltuvo kaklelio).

„Pabarų“ dugną vyrai išvalydavo nuo dumblo, vežimais veždavo į maišus sukrautą karjerų žvyrą, perpildavo paupy į pintines ir išbarstydavo tarp tų akmeninių užtvarų. Tikrai nelengvas darbas, be to jis būdavo atliekamas kasmet, nes tais laikais smarkūs pavasariniai ledonešiai gerokai apardydavo ne tik upės krantus, tačiau ir griaudavo „pabarus“.

Žiobrių migracijos ir neršto metu vietiniai gyventojai eidavo gaudyti šių žuvų į savo „pabarus“, nes kiekvienas vienkiemis turėjo „nuosavus“. Vyrai atsistodavo to akmeninio „piltuvo“ gale vandenyje iki kelių, ir rankomis į drobinius perjuostus per petį maišelius tiesiog kraudavo žuvis – pasilenkia, pagauna, įdeda... Kuomet „terba“ prisipildydavo, nešdavo laimikį į krantą. Ten jau laukdavo moterys, jos čia pat žiobrius skusdavo, skrosdavo ir rūkydavo.

Galiu pasakyti, kad tikrai niekas žiobrių niekur neveždavo pardavinėti ar į ką nors mainyti, jų pagaudavo tik tam tikrą kiekį savo reikmėms. Paprastai valgydavo šviežiai rūkytus, galbūt kažkiek dar pasilikdavo kitam sykiui, bet nedaug. Nepamenu to laikmečio žūklės taisyklių, tai buvo legalu ar ne, tačiau žuvies niekada Neryje netrūko. Įdomu tai, kad gaudantys meškere žuvis kaimynų akyse turėjo, švelniai tariant, nesolidų įvaizdį, nes meškeriojimas, pasak tuometinių vietinių gyventojų, buvo vaikų užsiėmimas.

Praėjo daug metų, tačiau kažkada statytų „pabarų“ likučius Neryje vis dar galima surasti. Bent jau aš juos randu, ten dabartiniais laikais labai mėgsta braidyti lašišautojai ir šapalų viliotojai. Beje, tam tikrų upės atkarpų pavadinimai tame krašte iki šiol žinomi pagal „pabarus“ stačiusių gyventojų pavardes.

O šiuos prisiminimus pasakojau tam, kad pratęsčiau mintį apie žiobrių nerštą didelėse upėse. Jis vyksta, kuomet vandens temperatūra pasiekia 13–15 °C, paprastai tiek mūsų upės sušyla gegužės viduryje. Nors, aišku, metai metams nelygūs ir žiobriai gali išneršti balandį arba birželį.

Dar būtina žiobrių nerštui sąlyga – švarus žvyruotas dugnas ir atitinkamo stiprumo srovė. Jos greitis turėtų būti 0,15–0,60 m/s. O tai reiškia, kad tėkmė nėra labai greita, bet veikiau vidutinė, kaip mėgsta sakyti ichtiologai, nuosaiki.

Reikia žiobriams ir atitinkamos gelmės. Nors gal veikiau seklumos, nes šios žuvys neršia vos 30–60 cm gylyje. Dabar prisiminkite „pabarus“ ir suprasite, kodėl žiobriai neaplenkdavo tų vietų, kodėl juos būdavo galima rankomis dėti į maišus.

Jei apie žiobrių nerštą yra žinoma beveik viskas, tai apie jų migraciją, kas mane labai nustebino, žuvis tiriantys mokslininkai žinių turi ne tiek daug. Rašydamas šį straipsnį paskambinau dviem ichtiologams. Teko šiek tiek padiskutuoti, bet galiausiai padarėme išvadą, kad šios žuvys migruodamos labiau orientuojasi ne į gylį, bet į dugno gruntą ir atitinkamo greičio tėkmę.

Noriu pasakyti, jog žiobriai migracijos metu gali plaukti ir labai giliai, t. y. kone pačia didesnės upės vaga, ir gana sekliai, jei tik dugnas bus žvyruotas, akmenuotas, o srovė vidutinė arba vos greitesnė. Tačiau ne pati smarkiausia. Visgi gylis turėtų būti bent jau 1 m, nors nerštui šios žuvys ir pasirenka seklumas.

Taip pat nėra aišku, kaip greitai žiobriai pasiekia nerštavietes. Bet kokiu atveju jie skuba, tačiau negali plaukti be atokvėpio. Pakeliui taip pat ir užkanda, o tai reiškia, kad tam tikrose (mano manymu, nuolatinėse) vietose trumpai pasiilsi bei maitinasi. Tačiau judėdami žiobriai irgi praryja vieną kitą kąsnį, jei tik jis pakliūva jiems po nosimi.

Šie faktai galbūt leis meškeriotojams pakeisti ar dar labiau sutvirtinti savo nuomonę apie tinkamas žiobrių žūklavietes. O aš pabandysiu jas išnagrinėti savaip, daugmaž nupiešiu (šįsyk ir tiesiogine prasme) vaizdą po vandeniu, krantų reljefą.

Panašios ir nepanašios žūklavietės

Nors dažniausiai žiobrius žvejoju Nemune ir Neryje, bet esu juos gaudęs ir kai kuriose kitose upėse. Suprantama, kad kauniečiui artimiausios „kitos“ bus Nevėžis ir Dubysa. Jose žiobrių tikrai netrūksta, nors pačios upės skiriasi kaip diena nuo nakties.

Dubysa daugiau žvyruota, kas žiobriams, teoriškai turėtų labiau patikti. Ir čia, regis, jie galėtų migruoti visu upės pločiu. Tačiau taip nėra, nes paprastai šios žuvys laikosi visai netoli kranto, tad ir žvejojamos Dubysoje daugiausiai plūdinėmis meškerėmis.

Šioje upėje žiobriai kylą aukštyn ir kimba, kaip išsireiškė vienas pažįstamas meškeriotojas, „po krantu“ todėl, kad toje upėje giliausios vietos yra abipus krantų. Vienuose ruožuose – ties dešiniuoju krantu, kitose atkarpose – arčiau kairiojo, būna, kad tie savotiški grioviai vienodai gilūs abiejose upės pusėse. Ties viduriu Dubysa daug kur yra sekli, labai srauni. Bent jau toks vaizdas būtų jos žemupyje.

Nevėžis kur kas lėtesnis nei Dubysa. Dabar irgi kalbu apie šios upės žemupį. Ten gilu, kai kuriose ruožuose Nevėžis yra tarsi lovys, nes vaga eina pačiu jo viduriu. Pakraščiai gana dumblėti, tad žiobriai juda aukštyn upe gana giliai, kai kuriuose upės atkarpose plaukia kone pačia vaga.

Yra Nevėžyje vietų, kur žiobriai labiau priglunda prie krantų, bet tuose ruožuose paprastai šiek tiek srauniau, upė per visą plotį išseklėjusi ir viduryje jos pasitaiko smėlėtų arba molėtų seklumų.

Nors gali būti upė ir gana rami, tėkmė tik sūkuriuoja, bet žvyruota vaga glaudžiasi arčiau kažkurio vieno kranto ir masalą žiobriams galima užmesti visiškai netoli. Tačiau ten – jau veikiau Nevėžio vidurupis. Žiobriai šiose vietose žvejojami tiek plūdinėmis, tiek dugninėmis, gilesnėse ir sraunesnėse vietose labiau tinka pastarieji žūklės įrankiai.

Tiesa, pamiršau pasakyti, kad žiobriai molynų nesibaido, bet tokiose vietose turėtų būti atitinkamo greičio tėkmė, dugne paprastai yra ir šiek tiek akmenų. Tačiau tai – veikiau ne Nevėžio variantas, jis labiau būdingas Neriai.

1 pavyzdyje matote tiesų upės krantą ir savotiškais laiptais arba povandeninėmis terasomis nuo jo upės vidurio link besileidžiantį dugną. Sekliausia dugno vieta palei tą lygų krantą yra plačiausia, ji pažymėta šviesiausia mėlyna spalva. Taip nutinka anksti pavasarį Nemune, Neryje, kuomet vandens lygis gerokai pakyla ir yra apsemta dalis lėkšto kranto. Arba tuo metų laiku giliau po vandeniu atsiduria vasarą vos sprindį siekiantis žolėtas sėklius.

Beje, šiandien, t. y. balandžio 5 d. grįžau iš žūklės ir būtent šis pavyzdys apibūdinti situaciją upėje tiktų idealiai, nes Neryje vanduo taip smarkiai pakilęs, kad tai veikiau būdinga kovo pradžiai.

Toks pavyzdys puikiausiai tinka ir Nemunui tose jo atkarpose, kur lėkštesni krantai, nes faktiškai gylių pokyčiai (bet ne patys gyliai) čia niekuo nesiskirs.

Kol vanduo šaltesnis, upės lygis aukštesnis, žiobriai plauks veikiausiai prie pat to sėkliaus, t. y. sekliausios terasos ar apsemto kranto pakraščio, kaip ir nurodyta piešinyje. Reikėtų pabrėžti, o tai ir matote, kad tuo metų laiku žuvys bus gana toli nuo sausumos.

Gegužį veikiausiai žiobriai dar labiau nutols upės vidurio link, bus ant tamsesnės mėlynos juostos, kur yra giliau, o gal ir ant tamsiausios, kuri žymi vagą. Tiesa, tuo metu upė nuseks, tad išties žiobriai bus daugmaž tokioje pat gelmėje, kaip ir, tarkim, balandžio pradžioje. Turbūt nereikia priminti, kad būtina sąlyga – žvyruotas dugnas.

Tai gana paprasta žūklavietė, ji niekuo neišskirtinė, bet, kaip supratote, žiobrių rasime ir čia. Galbūt jie ilgiau tokiose vietose neužtrunka, tačiau tikrai kimba. Kartais – net labai neblogai, gaudomi tik dugninėmis. Ir žvejų tokiose vietose pakanka, tuo galima įsitikinti aukščiau Vilkijos Nemuno tiesiojoje.

Įvairaus dydžio kranto kyšuliai iškreipia šalimais esantį upės dugno reljefą, gyliai tokiose vietose smarkiai kinta. Taip gali būti ir didžiosiose, ir kai kuriose vidutinio dydžio mūsų upėse. Šias vietas labai mėgsta pačios įvairiausios žuvys, kai kurios čia lieka ilgam. Bet migruojantiems žiobriams tai yra tik eilinė pusiaukelė, kur jie geriausiu atveju stabtelės trumpam.

Kaip visa tai atrodo galite matyti 2 pavyzdyje. Aš nenurodau niekur tikslių gylių, tai yra abstraktūs piešiniai, jie – bendram supratimui.

Tokiose vietose žiobriai, kitaip nei kai kurios kitos žuvys, bus didesnėje gelmėje nei pirmuoju atveju jau vien dėl tos priežasties, kad besisukanti atgalinė srovė už kyšulio prineša gana daug nuosėdų. Bet toliau nuo krato, kur yra didesnis gylis, atsimušusi į kyšulį pagrindinė upės tėkmė praktiškai visada prineša žvirgždo, nes skalauja, graužia krantą arba pagreitėjusi apnuogina kietesni dugno gruntą.

Todėl užmesti dugninę arba bandyti leisti plūdę pasroviui derėtų už plonomis strėliukėmis pažymėtos atgalinės srovės. Tačiau visai šalia jos, kadangi dar toliau nuo kranto veikiausiai bus pernelyg didelis gylis, galbūt ten prasidės vagos kraštas.

Identiški kyšuliai gali būti ir po vandeniu, bet jie labiausiai būdingi Neriai, Šventosios žemupiui, kai kuriose Nevėžio atkarpose, kaip tai atrodo matome 3 pavyzdyje. Tokius dugno nelygumus išduoda lygioje tėkmėje susidarę sūkuriai. Tačiau čia nėra, kaip 2 pavyzdyje, grįžtamosios srovės, bet palei dugną vandens srauto greitis bus daug mažesnis nei viduriniuose arba aukštesniuose sluoksniuose.

Žiūrint nuo kranto susidaro įspūdis, jog tokioje vietoje tėkmė yra pernelyg greita. Bet, kaip sakiau, ji bus gerokai lėtesnė palei dugną – mūsų akys kartais apgauna. Gruntas prie povandeninių kyšulių praktiškai visada būna kietas. Kadangi žiobriai plaukia visai padugne, faktas, kad šių žuvų čia rasime.

Būtina pažymėti, kad esant aukštam vandens lygiui tokių žūklaviečių veikiausiai nematysite, tai yra variantas vėlesniam žiobrių žūklės laikotarpiui, kada upės labiau nuseks. Čia neišsiversime be dugninės, plūdine žuvauti beprasmiška, nes srovė plūdę neš pernelyg greitai.

Klasikiniai žūklės ruožai Nemune ir Neryje praktiškai visada yra žemiau ir aukščiau rėvų, nors jos pavasarį dėl pakilusio vandens ir nebus tokios ryškios. Čia gausu tėkmę mėgstančių žuvų, jos gali išsidėstyti įvairiu atstumu prieš akmenų virtinę arba už jos. Bet žiobriai paprastai būna už rėvos gerokai nutolę pasroviui, tai parodyta 4 pavyzdyje.

Jie migruoja prieš srovę, veikiausiai todėl kurį laiką sugaišta, kol susivokia, kad priešais yra povandeninė kliūtis. O gal tiesiog jiems tokios vietos patinka ir šios žuvys čia trumpam stabtelį pailsėti, užkąsti, ką esu minėjęs straipsnio pradžioje.

Aišku, vėl būtina pažymėti, kad rėva rėvai nelygi ir už kai kurių akmenų virtinių susidaro minkštas žolėmis apaugęs dugnas ir žiobrių čia nerasime. Bet gali būti, kad toliau nuo rėvos tįs lygus ir gana ilgas žvyruoto dugno plotas, tuomet tai bus tikrai neprasta vieta šių žuvų žūklei.

Tačiau turėtų būti ir pakankamai gilu, bent 1,5 m gylio. Kuo smarkiau vanduo seks, tuo labiau žiobriai tols nuo rėvos pasroviui, tai matosi ir piešinyje.

Dažniausiai užrėviai yra vėlyvesnio laikotarpio šių žuvų žūklavietės, nes anksti pavasarį bent jau aš tokiose vietose žiobrių pagaudavau retai. Gal dėl itin aukšto vandens lygio, gal dėl kitų priežasčių. Tokiose vietose galima vienodai sėkmingai meškerioti dugnine ir plūdine meškere, kadangi srovė yra vidutinio stiprumo, tolygi, dugnas be didesnių duobių ar kalnelių, kerplėšų irgi beveik nebūna.

Galėčiau pasakoti dar bent apie tuziną įvairiausių žiobriams tinkamų vietų, bet išsitęs rašinys, todėl paminėjau gal ir ne pačias geriausias, tačiau bene dažniausiai pasitaikančias.

Romualdas Žilinskas