Vieną rudenį prie Nemuno dambų
Tai nutiko prieš trylika metų. Tie metai man apskritai buvo dosnūs stambių lydekų laimikiais, tačiau vienas įvykis įstrigo labiausiai...
Esu susidaręs savo „topinių“ žūklės vietų penketuką. Vertinimo kriterijai keli. Pirmiausia, suprantama, vandens telkiniai, kur gerai kimba žuvys. Taip pat atsižvelgiu dar į gamtovaizdį bei retai lankomus žvejų plotus. Pastarieji du faktoriai turi pakankamai didelę reikšmę, nes nejaučiu didelio malonumo meškerioti ten, kur nutrypti krantai ir kas keli žingsniai sutiktas meškeriotojas įkyri vienu ir tuo pačiu klausimu: „Kaip kimba?“.
Vieta, prie Nemuno dambų žemiau Smalininkų, buvo šio sąrašo priekyje jau seniai. O kad ji tokia išliks dar ilgą laiką patvirtino ir tais metais spalio 14 dieną ten pagauta viena didžiausių mano lydekų.
Apie dambas ties Pagėgiais
Jau gal penki metai iš eilės tradiciškai antroje spalio mėnesio pusėje išsiruošdavau prie Nemuno dambų su spiningu lydekauti. Tokiu metų laiku ten tikėtina pagauti pačias stambiausias plėšrūnes.
Beje, sakydamas „aukščiau Smalininkų“ turiu omenyje visą dambų virtinę, kuri su pertrūkiais tęsiasi iki pat Pagėgių dešiniajame Nemuno krante. Tikslios vietos (pykit nepykit) nesakysiu, nes tada mano pamėgtas dambas tektų išbraukti iš „topinių“ sąrašo, kaip neatitinkančias trečiąjį reikalavimą.
Tiesą sakant, visos ten esančios dambos yra perspektyvios ir paieškojus galima rasti itin žuvingų upės atkarpų. Kauniečių spiningautojų tokiais mano pareiškimais tikrai nenustebinsi, bet juk yra žvejų, kurie tik ir laukia, kad jiems žemėlapyje žuvingiausias vietas nurodysi ir dar pirštu bakstelsi.
Kas liečia dambas, tai laimei, jog tose vietose pasienis ir dalis meškeriotojų paprasčiausiai tingi registruotis užkardoje, o be registracijos gali turėti nemalonumų. Kiti žvejai nežino privažiavimų iki upės, nes nukakti iki pat Nemuno tenka prastais kaimo keliukais, kuriais dažniausiai važinėja (ar važinėdavo?) pasieniečiai bei kontrabandininkai.
Gerai palijus be galingo džipo prie kai kurių dambų privažiuoti nėra galimybės. Prie kitų akmenų virtinių nerasi jokių kelių, tad tenka pievomis, pakrūmiais kelis kilometrus pėsčiomis įveikti. Aptiktume net tokių vietų, kur krantai tokia karklų tankyne užžėlę, jog prasibrauti iki vandens apskritai nėra jokių galimybių. Manau, jog ir tai atbaido žvejus, nes pastaruoju metu visi labai jau pamėgo komfortišką žūklę.
Tais metais gaudymas prie Nemuno dambų mano minėtame ruože buvo ypač sudėtingas. Esmė tame, kad pasitaikė lietinga vasara, vandens lygis smarkiai pakilo ir kartais upė taip ištvindavo, jog apsemdavo dambas arba bent jau tarpudambius iki pat krūmų juostos. Rudenį žuvys kiek daugiau susikoncentruoja, todėl dar kažką įmanoma nuveikti gaudant nuo dambų galų, bet vasarą plėšrūnės dažnai medžioja tarpudambiuose ir kada vanduo labai aukštas žūklė būna labai prasta.
Kuomet taip atsitinka, žvejui kišti nosį į tokias vietas neverta, nes nėra galimybės net užmesti masalą į norimą vietą. Laimei tų metų spalį Nemuno vandens lygis laikinai nukrito ir turėjau progą prie pamėgtų dambų kaip ir kasmet pažvejoti.
Oras žuvaujant prie Nemuno dambų, kaip ir bet kokioje kitoje žūklavietėje turi neeilinę reikšmę. Labai daug kas priklauso nuo staigių slėgio svyravimų ir vėjo krypties. Laimingąją spalio dieną ne žvejui meteorologinės sąlygos turėjo atrodyti tikrai šuniškos: beveik be pertraukos lijo, pūtė stiprus vėjas, buvo vėsoka. Tiesa, vėjo kryptis mane tenkino, nes pūtė nors ir gūsingas, bet visgi vakaris, kas šiose vietose yra didelis pliusas.
Lig tol kelis metus iš eilės antroje rudens pusėje prie Nemuno dambų vykdavau su konkrečiu tikslų – pagauti stambų laimikį. Jei anksčiau ten važiuodavau tiesiog paspiningauti, tai vėliau stengdavausi vietinėms plėšrūnėms siūlyti stambesnius masalus, žvejodavau labiau didelėms grobuonėms patinkančiuose (taip manydavau bent jau aš pats) upės plotuose. Žodžiu, orientavausi į neeilinį laimikį.
Tačiau kažkokių labiau apčiuopiamų rezultatų vis nepasiekdavau. Tuščiomis nelikdavau, bet tai būdavo standartinės iki 2,5 kg svorio lydekos.
Konkrečiai apie žūklavietę
Ši vieta nuo aplinkinių Nemuno dambų skyrėsi tuo, jog čia įmanoma gana dideliame plote džigauti. Nepaisant tada kritusio vandens lygio, upėje tėkmė išliko vis tiek pakankamai smarki, todėl lengvesnio nei 21 g galvakablio naudoti tokiam žūklės būdui nebuvo galima. Kai kur teko „gaudyti dugną“ su 24, 28 ar net 32 g sveriančiomis galvutėmis.
Reikia akcentuoti, jog nepaisant palyginti lygaus žvirgždėto dugno, čia, kaip ir prie bet kurių kitų dambų, nuostolių neišvengsite. Tąkart irgi palikau upės dugne apie dešimt masalų.
Menu, tas sezonas buvo netipinis ne tik upės vandens lygiu. Nors pavasarį stebėjome smarkų ledonešį ir džiaugėmės, kad galbūt slenkantys ledai pravalys upių priekrančių dumblą, pagilins jas, bet prie Nemuno dambų viskas išėjo priešingai.
Anksčiau didelė tikimybė pagauti stambių lydekų būdavo ir priešdambyje, kur netoli dambos viršūnės galima praktiškai visada rasti giloką duobę. Nors paprastai didžiausia gelmė yra už dambos, ten rinkdavosi didžiausios lydekos, bet, kaip sakiau, nevengdavo jos ir priešdambio įdubų.
Deja, praslinkę pavasarį ledai užlygino daugumą priešais dambas esančių dugno pagilėjimų arba duobes „nustūmė“ arčiau vagos.
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad, kas yra man keista, savo didžiąją lydeką pagavau būtent priešdambyje ir visai nedideliame gylyje – gal 1,5 metro gilumoje.
Tą dieną išbandžiau visą eilę guminukų, bet galop apsistojau ties riperio ir tvisterio „mišrūnais“. Tikriausiai žinote tokius silikoninius masalus – jie turi riperio kūnelį ir tvisterio uodegėlę. Iš principo toks masalas yra labiau tvisteris nei riperis. Kadangi buvo apniukę, lijo, tai pasirinkau 7 cm dydžio skaidriai salotinį su blizgučiais ir raudona uodega vilioklį – iššaukiančiai, agresyviai dažytą masalą.
Dienos pradžia prasidėjo ne itin sėkmingai – dvi ar net tris valandas neturėjau nė kibimo ir tik vienoje iš dambų po tokio ilgo laiko tarpo masalą griebė stambus laimikis. Guminuku jis susigundė tarpudambyje, kur yra pagrindinės ir grįžtamosios srovės riba.
Paprastai toks srovių pasiskirstymas rodo, kad čia yra gylio kitimas, šlaitelis besileidžiantis upės vagos link. Džigaujant tai galima nesunkiai pajausti.
Taigi užkibo kažkas stambaus, bet po maždaug poros minučių kovos atsikabino. Gaila, be abejonės, tačiau tokie dalykai kartu ir savotiškai įkvepia – reiškia plėšrūnės kimba ir įsiūlyti masalą joms galima.
Tiesa, dėl šio pasprukusio laimikio kaltinu kažkiek ir save patį, nes buvau pernelyg smarkiai atlaisvinęs ritės būgnelį ir lydeka (esu tikras, kad tai būtent ji) turėjo galimybę elgtis kaip išmano. Galbūt dėl to pakirtimas išėjo ne visai vykęs ir kabliukas prastai įsisegė į žuvies žabtus.
Pradžioje pamaniau, kad galvakablis įsikirto į kelmą, bet tas „kelmas“ pajudėjo ir tapo aišku, kad plėšrūnė tikrai nemenka. Ji padarė porą šuolių tolyn, o po to staiga apsisuko ir pradėjo plaukti į mane.
Kadangi ritės būgnelis mažai priveržtas, nesuspėjau greitai suvynioti laisvo valo. Išsitraukęs masalą supratau, jog lydekai kabliukas buvo arba labai silpnai įsikirtęs, arba net visai neįsmigęs į žiomenis, nes galvakablio švinas ir silikoninio masalo priekis neapdraskyti, metalinis pavadėlis tik iki pusės sulankstytas, o tvisterio uodegėlė atrodė nė nepajudinta.
Po to turėjau dar kelis kibimus, bet taip masalus graibsto tik mažesnės lydekos. Tiesa, vieną 2 kg aštriadantę visgi išsitraukiau.
O tai buvo, tai nutiko...
Apie pusę penkių vakaro ilgesniam laikui užtrukau prie vienos iš savo gerai žinomų perspektyvių dambų. Dienos spalį, deja, jau trumpos, ypač apniukus orui, tad jutau, kad netrukus ims temti. Nuosekliai įvairiais masalais šukavau priešdambį, bet niekas nekibo.
Kuomet pabandžiau aprašytąjį guminuką (beje, visi kibimai, įskaitant ir tą pasprukusią lydeką, buvo gaudant juo), kurį maždaug 30 m atstumu nuo kranto masalą kažkas sugriebė. Net pačiam nuostabu, kad reagavau į tą kibimą labai šaltakraujiškai, traukiau neskubėdamas, nesikarščiuodamas.
Atvirai pasakius, nė nesupratau kokio dydžio laimikis stvėrė mano vilioklį, nes mintys vis sukosi apie prieš tai pasprukusią didelę lydeką. Kova tetruko gal kokias penkias ar šešias minutes. Kad užkibo stambi žuvis, įsitikinau tik tuomet, kai ji nuo dugno kažkodėl pakilo į vandens paviršių...
Lydeka elgėsi, švelniai tariant, nelabai gudriai. Paprastai tokiu atveju panašaus dydžio žuvis valdo situaciją, o ne žvejys traukia laimikį pagal savo planą. Aštriadantė galėjo sprukti pasroviui ir dėl to turėčiau didelių problemų – juk ties dambos galu visada yra didelių akmenų, šiekštų, todėl daug galimybių, kad lydeka būtų nutraukusi valą.
Tačiau ji pasidavė prieš srovę į tarpudambio vidurį ir ten valdyti žuvį man buvo kur kas patogiau. Visą tą laiką stovėjau įsibridęs su bridkelnėmis iki krūtinės, kada laimikį prisitraukiau prie pat – čiupau po pažastimi ir išsinešiau į krantą.
Išsyk net negalvojau, kad aštriadantė bus tokia stambi, nors prisiminęs irgi tą vasarą ežere sužvejotą 7 kg lydeką, mačiau, jog šitoji didesnė. Tačiau maniau, kad tik truputį.
Išmatavau – 1,14 m. Pasvėriau – 10,040 kg. Na, taip, tikrai didesnė – net trimis kilogramais!
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
