Vidutinio dydžio upės ir lydekų gaudymas

Jei pamenate, aname straipsnyje rašiau, kad didžiausia tikimybė aptikti lydekų yra ties stačiais šių upių krantais. Paaiškinsiu, kodėl būtent tenai susirenka dauguma grobuonių.

Kai kurie meškeriotojai ne visai teisingai interpretuoja rudeninį žuvų pasitraukimą į gilesnes vandens telkinių vietas. Jų nuomone – kuo toliau užmesi masalą, tuo geriau, nes juk toliau bus neabejotinai giliau.

Viena vertus, gal toliau nuo kranto ir yra didesnė gelmė, kita vertus, ten tekės ir stipresnė srovė. Na, taip – apatiniuose vandens sluoksniuose, pačioje padugnėje net ir atitolusioje nuo krantų vagoje galima rasti vietų, kur lydeka jausis pakankamai komfortiškai, kadangi dėl dugno nelygumų susidarys ramesnio vandens plotai arba srovė juntamai sumažės. Beje, net ir upės ruože šalia kranto, kur tėkmė yra tolygi ir vos lėtesnė nei kitur, plėšrūnės taip pat ras tinkamų pasalai vietų.

Kodėl šalia kranto?


Tačiau atkreipkite dėmesį į lydekos akis – jos juk nukreiptos į viršų, o tai reiškia, kad plėšrūnė aukas atakuoja iš apačios. Tad kokio galo lindėti plėšrūnei nutolusioje nuo sausumos vagoje, kuomet ji yra aktyvi, medžioja dažnai ir daug, o virš galvos teka sraunus šaltas vanduo, kur vargu ar bus praplaukiančių aukų. Priminsiu, kad šaltame vandenyje greitai judėdama žuvis išeikvoja daugiau energijos nei šiltame.

Visiškai kitokia situacija yra prie kranto prigludusioje vagoje, ką ir byloja status upės krantas. Visų pirma čia nuo stataus skardžio rastume prigulusių, nuvirtusių į vandenį medžių, krūmų. Dabar kalbu ne apie medžius-skenduolius, tačiau dar tebesilaikančius kranto savo šaknimis arba neseniai, dažniausiai po pavasarinio polaidžio įkritusius į vandenį gluosnius, karklus, alksnius ir kitus pakrantės medžius.

Tai natūralios, žvejų terminais kalbant, dambos, už kurių užsilaiko viršuje ar viduriniuose upės sluoksniuose tekantis vanduo. Srovė dėl tokių užkardų kai kur netgi pasisuka, susiformuoja grįžtamosios tėkmės.

Taip pat greitą vandens srautą slopina, skaido kranto nelygumai – įvairūs iškyšuliai, mini įlankos, srovės apnuoginti ir gerai matomi stambūs rieduliai.

O ir pati upė yra daugiau arba mažiau vingiuota, todėl staigūs posūkiai, vingiai pakreipia upės tėkmę taip, kad ties krantų skardžiais susidaro tykesnio vandens juostos. Kartais jos būna vos poros metrų pločio.

Regis, ką taip netoli sausumos galėtų veikti bent kiek stambesnė lydeka, tačiau tokia nuostata yra apgaulinga – juk gelmė toje vietoje gali siekti daugiau nei porą metrų. Esmė – plėšrūnės buveinę įtakoja ne nuotolis nuo kranto, tačiau upės gylis.

Lydekoms aukų čia yra pakankamai, nes tai, kas liečia grobuones, taip pat būdinga ir taikiosioms žuvims – jos renkasi gilesnes, tačiau tuo pat metu ir ramesnes vietas. Atkreipkite dėmesį, kad dar ne lapkričio pabaiga ar gruodis, dar vandens temperatūra nėra tokia žema, kad dauguma karpinių žvynuotųjų snūduriuotų – jos neretai suaktyvėja, maitinasi, ir tuo galima nesunkiai įsitikinti žuvaujant plūdine arba dugnine.

Beje, universalesni meškeriotojai, kurie žvejoja ne tik spiningu, paprastai sukaupia daugiau žinių ir apie plėšrūnių elgseną, nes ji tiesiogiai priklauso nuo taikiųjų žuvų aktyvumo.

Galbūt aš pernelyg plečiuosi visa tai aprašinėdamas, tačiau toks yra mano rašymo stilius – viską išnagrinėti iki smulkmenų, rasti loginius paaiškinimus vieniems ar kitiems žuvų poelgiams.

Ieškodami tinkamų užmesti spininginį masalą vietų, eidami krantais, belaipiodami stačiais krantų skardžiais žvejai neretai išbaido plėšrūnes iš potencialių žūklaviečių, net jei ir stengiasi vaikščioti tyliai. Turėkite omenyje, kad vanduo dabar yra skaidresnis nei rudens pradžioje, kuomet po pirmų stipresnių liūčių jis ėmė kilti. Tai įtakoja ir žemesnė jo temperatūra, nes vėsesnis vanduo išskaidrėja greičiau, jame mažiau įvairių smulkių mikroorganizmų, drumzlių. Šioje vietoje jau nesiplėsiu, manding, dauguma žvejų tokius dalykus supranta.

Dažniausiai žuvys išsibaido ramią, giedrą dieną, nes žūklautojas dažnai neįvertina to fakto, kad jo šešėlis krenta į vandenį ir kiekvieną žvejo judesį žvynuotosios puikiausiai junta. Lydekos – jokia išimtis, nereikia manyti, jog šios plėšrūnės visiškai nebaikščios, kad į meškeriotojo siluetą, žingsnius reaguoja tik šapalai, meknės, salačiai.

Todėl dažniausiai lydekos užkimba gana toli nuo meškeriotojo. Bet, atkreipkite dėmesį, toli pasroviui ar prieš srovę, tačiau visai šalia kranto. O jas priversti griebti masalą galima panaudojus šapalautojams ar salačių gaudytojams įprastą taktiką. Žinoma, masalai skirsis, bet apie juos vėliau.

Žūklė vobleriais

Toji taktika yra labai paprasta – pirmuosius masalo traukimus atliekame pravesdami jį išilgai kranto prieš srovę. Jei žuvaujame vobleriais, pasirenkame plaukiančiuosius arba neutralaus plūdrumo modelius. Jų nereikia toli sviesti, paprasčiausiai nuplukdome pasroviui. Kada krantas yra pakankamai lygus, plukdyti vilioklius galima net labai toli.

Kita vertus, dabar reikėtų apsispręsti kokios rūšies voblerius naudosime. Praeitame rašinyje minėjau, kad šiuo metų laiku bene perspektyviausi yra tvičinginiai modeliai. Tačiau smarkiai nutolusio masalo mes negalėsime dorai tvičinguoti, gausis tik elementarūs voblerio patraukimai ir pauzės.

Tai normalu, nes tvičingavimui naudojami sąlyginai trumpi spiningai, tad pasroviui nuneštas masalas išvynios pernelyg daug valo, dėl ko tėkmė (o ji didesnė ar mažesnė visgi bus, dažniausiai nevienalytė) išmuš voblerį iš ritmo. Be to ir žvejo pozicija krante dažnai nepatogi, kotas neretai laikomas „persikreipus“, kas trukdo tinkamai žaisti masalu.

Todėl tvičinguojant išilgai kranto galima gaudyti tik ribotu atstumu, kurį įtakos dar ir spiningo ilgis. Noriu pasakyti, jog net ir specialiai šiam spiningavimo stiliui pritaikyti kotai būna ilgesni arba trumpesni, šiuo atveju reikšmę turės net ir dešimt papildomų centimetrų.

Galima bandyti gundyti lydekas vobleriais, kurie skirti paprasčiausiam traukimui, t. y. gerai animuoja vedant juos tolygiai. Tokių modelių, beje, ir yra dauguma. Vėlgi rekomenduočiau plaukiančiuosius arba neutralaus plūdrumo, nes juos kaip ir tvičinginius masalus taip pat plukdysime pasroviui.

Tiesa, suspending tipo modelius abiem atvejais derėtų rinktis gerai išanalizavus jų savybes (tai įmanoma tik pasipraktikavus), nes kai kurie jų beplukdomi galbūt nyra per giliai. Kiti, kas irgi įmanoma, dėl vėsaus vandens, srovės (ir vėl nesiplėsiu, fizikiniai dėsniai) ne visai atitiks savo tikrojo panirimo gylio nuorodas. Žodžiu, čia yra tam tikrų niuansų.

Įprastinius voblerius galutiniame plukdymo taške panardiname ir galime jais žaisti tuo šapalautojams būdingu stiliumi – leisti masalus judinti upės tėkmei. Patraukiame metrą ar du, darome pauzę, vėl pasukame ritės rankenėlę ir stabtelime, ir taip tęsiame iki vilioklis priartės prie pat kojų. Nors šiuo metų laiku siūlyčiau žuvauti minnow bei shad modeliais, bet nemažai jų irgi pakankamai gerai animuoja veikiami tik upės tėkmės.

Gal atrodys, kad aš taip rašydamas prieštarauju pats sau, nes dar straipsnio pradžioje pabrėžiau, kad lydekos laikosi ramiose vietose, taip pat ten, kur susidaro atbulinė tėkmė. Todėl panašių manevrų su vobleriais tokiose vietose atlikti neįmanoma. Tas tiesa. Šiuo atveju vienareikšmiškai geresni bus tvičingavimui skirti modeliai ir atitinkamas jų pravedimas.

Bet taip pat sakiau, kad galimai virš lydekų galvų tekės ir tolygi tėkmė, tik ji nebus tokia smarki, kaip visame upės ruože. Tokioje žūklavietėje aprašytas spiningavimas kuo puikiausiai tiks. Vėl akcentuosiu – ypač žvejojant plaukiančiaisiais modeliais, nes jie yra lengvi, dėl ko vandens srautas juos lengviau ir išjudina.

Žuvaujant ne tvičinginiais vobleriai, galima naudoti gerokai ilgesnius spiningu, o tai bus privalumas. Visų pirma – toliau nuo kranto tiesiojoje išlaikysite traukiamą išilgai kranto masalą. Antra – ilgą kotą galima iškišti tarp palinkusių virš kranto skardžio medžių ar krūmų šakų. Trečia – bus lengviau susidoroti su užkibusiu stambiu laimikiu.

Voblerio animavimas išilgai kranto yra tik pirmoji žūklės fazė. Kelis kartus taip pabandžius suvilioti lydeką, vėliau galima bandyti spiningauti vėduoklės principu, kuomet masalas metamas pasroviui vis didinant kampą tarp kranto tiesiosios.

Pasitaiko, kad tinkamoje žūklavietėje pagaunamos net kelios lydekos, kurių viena būna labiau prigludusi prie kranto, o kita ar kitos tūno arčiau upės vidurio skirtingais atstumais nuo meškeriojimo vietos.

Guminukai – irgi geras masalas

Spiningaujant guminukais visas šis procesas vyksta paprasčiau. Dabar, suprantama, masalas neplukdomas, tokį vilioklį sudėtinga išlaikyti pauzių metu pakilusį virš dugno (nors ir tai įmanoma), todėl jis paprasčiausiai metamas ir lėtai traukiamas atgal „kažkur viduryje“ vandens. Akcentuočiau žodį „lėtai“, kuris reiškia, kad žuvausime gana lengvais galvakabliais arba ofsetinėmis galvutėmis.

Kita vertus, ne pernelyg lengvais, nes tokiu atveju stipresnė srovė guminuką greitai kels į viršutinius vandens sluoksnius.

Mano rekomenduojamose vietose apstu kliuvinių, tad džigavimas čia bus ne pats geriausias pasirinkimas. Nors, jeigu vieta gerai žinoma, spiningautojas tiksliai gali orientuotis, kur yra šiekštai, galima ir džigauti.

Lėtam pravedimui geriausiai tinka plačiauodegiai iš minkšto silikono pagaminti riperiai arba praktiškai bet kokie tvisteriai. Tačiau pastarųjų laikas bus šiek tiek vėliau – kaip rodo mano praktika, juos kažkodėl lydekos mieliau čiumpa lapkritį, gruodį.

Tiesa, nepaminėjau dar vieno dalyko, apie tai vertėjo kalbėti straipsnio pradžioje. Kadangi žuvaujame upėse, kurių priešingą krantą spininginiais masalais pasiekti nesunku, vertėtų ir tenai išbandyti laimę. Kalbu apie tą atvejį, kuomet vaga staiga „persimeta“ į priešingą pusę ir jūsų status krantas už keliolikos metrų pasidaro lėkštas.

Gaudymui netoli priešingo kranto guminukai bus geresnis pasirinkimas nei vobleriai, nes kaip ten bebūtų, šie silikoniniai masalai su švininėmis ar volframinėmis galvutėmis užsimeta tiksliau, toliau ir žymiai greičiau pasiekia reikiamą vandens lygį. Traukiant dviračio neišrasi, labai masalais nepamanipuliuosi, tad faktiškai sviedi skersai upės tiesiai ar nedideliu kampu pasroviui ir tuojau pat vedi guminukus atgal.

Tokiu metų laiku netgi sunku pasakyti, kurie masalai bus geresni – silikoniniai viliokliai ar vobleriai, manyčiau, kad jie yra lygiaverčiai. Nors faktas, kad bus dienų, kuomet lydekos labiau domėsis vienais, bet ignoruos kitus vilioklius.

Tačiau to iš anksto neatspėsi, teks bandyti praktiškai. O praktika, kaip supratote iš šio ir anksčiau rašyto straipsnio, bus ne tik nuolatinis masalų mėtymas ir traukimas, tačiau ir tinkamų žūklaviečių paieška, ilgas pasivaikščiojimas upių pakrantėmis.

Ką galėčiau parekomenduoti iš silikoninių masalų? Nevardysiu, jūs guminukus galite matyti po šiuo straipsniu. Parinkau ir daugiau ar mažiau kibesnes spalvines variacijas lydekoms.

Veikiausiai reikėtų dar pasakyti, kad būtent Lucky John firmos silikoninių vilioklių asortimentas yra labai platus ir neapsiriboja vien pateiktais pavyzdžiais. Jų kokybė ir kibumas puikūs, o kaina, kaip matote, nėra „verčianti iš koto“.

Romualdas Žilinskas