Vėlus ruduo. Lydekų žūklavietės upėse
Spalio pabaigoje arba lapkričio pirmoje pusėje atvėsęs upių ir ežerų vanduo sugina žuvis į giliausias telkinių vietas. Kai kurios žvynuotosios jau beveik nesimaitina ir duobėse ruošiasi praleisti žiemą – čia vandens temperatūra pastovi, šaltuoju metų laiku netgi aukštesnė nei priekrantės zonoje ar vandens paviršiuje, kažkiek saugiau.
Nors ar iš tiesų saugiau? Juk lydekos, ešeriai, sterkai beveik tokie pat aktyvūs kaip rudens pradžioje ir jie puikiai žino kur dabar galima sočiai užkąsti. Tad šie plėšrūnai taip pat lindi giliausiose telkinių vietose bei čia pat medžioja. Na, galbūt ne pačiame duobių dugne, bet vis tiek žymiai giliau nei prieš mėnesį ar du.
Kaip laimėti aukso puodą
Dalis spiningautojų vėlyvo rudens laikotarpį vertina kaip palyginti prastą jų pamėgtam žūklės būdui. Pasak jų, rugsėjį, spalio pradžioje pagauti lydeką ar keletą ešerių nesudarė didesnių problemų, tačiau artėjant žiemai plėšrūnai tapo kur kas pasyvesni.
Šis požiūris nėra visiškai pagrįstas, nes neatsižvelgiama į tai, kad anksčiau grobuonys medžiojo labiau išsibarstę po vandens telkinius, esant šiltam rugsėjui netgi gyveno vasaros ritmu, ir surasti juos nebuvo itin sudėtinga. Dabar jų maitinimosi plotų ribos tapo gerokai glaustesnės, pakito ir pati medžioklės taktika, tad visa tai neįvertinęs spiningautojas gerokai dažniau iš žūklės grįš tuščiu krepšiu.
Kita vertus, rudens pabaigoje dažniau nei bet kuriuo kitu metu spiningautojus nudžiugina stambių ešerių bei rekordinių lydekų laimikiai. Susidarė nuomonė, kad šis metų laikas pats palankiausias didžiųjų plėšrūnų žūklei.
Tačiau galima ir suabejoti tokia nuostata. Rugsėjis, spalis stambių grobuonių meškeriojimui buvo nė kiek ne prastesni. Tiesiog tuo metu daugelis žvejų pasitenkino smulkesnėmis aštriadantėmis ar dideliu kiekiu mažesnių ešerių. Natūralu, juk jei yra beveik šimtaprocentinis šansas pagauti dvi ar tris pusantro, porą kilogramų sveriančias lydekas, argi apsimoka eikvoti laiką vaikantis rekordinio laimikio, kurį surasti bei ištraukti galimybė viena iš penkiasdešimties, o kai kuriuose vandens telkiniuose ji beveik nulinė?
Kad ir kaip bandytume įrodinėti priešingai, tačiau praktika rodo, jog dauguma stambių plėšrūnių pagaunamos giliose, o neretai ir giliausiose, vandens telkinių vietose. Žvejojant smulkesnes lydekas, kurios rudens pradžioje maitinasi dar gana sekliai, dažnai neturime net atsitiktinės galimybės suvilioti tų vandenų gigantę.
Lapkritį, kada ir mažesniosios aštriadantės pasirenka gilesnes medžioklės vietas ir nori nenori priverstos šonais trintis su kelissyk didesnėmis savo giminaitėmis, šitoks šansas atsiranda. Na, galbūt šiek tiek perdedu stengdamasis viską aprašyti vaizdingiau, nes iš tiesų lydekos yra kanibalės, jos netgi labai mėgsta užkąsti mažesniosiomis savo gentinėmis.
Todėl aštriadantės būriuojasi, kad ir giliai, bet laikosi tam tikros hierarchijos ir ten, kur yra rekordinių plėšrūnių, vargu ar bus smulkesnių jų sesių. Tuo įsitikinau ne kartą – yra vietų, kur pagaunu, tarkim, iki 2 kg sveriančių lydekų, tačiau žinau ir duobių, kuriose gyvena labai stambūs egzemplioriai, bet ten kibimas, suprantama, būna daug retesnis. Tačiau jei jau griebia masalą, tai tokia aštriadantė, kad tenka gerokai pavargti norint ją išprašyti į krantą ar valtį.
Kuomet tampa sunkiau surasti lydekų buveines, kai kurie spiningautojai nejučia persiorientuoja į stambiųjų grobuonių žūklę. Juk šiuo metų laiku tiek smulkesnių, tiek stambesnių aštriadančių paieškos trunka beveik vienodai. Dabar oras ne koks: pakrantės pažliugusios, rankos ir kojos šąla, todėl spiningauti nėra itin malonu, kur kas smagiau velkiauti.
Rekordinio laimikio kibumą lemia ir šiuo metu naudojamų masalų dydis. Artėjant žiemai visos plėšrūnės labiau linkusios griebti didesnį guminuką ar voblerį. Jei visa tai žvejai tikslingai darytų rugsėjį, galiu lažintis, kad tų stambiausiųjų lydekų pagautų daug daugiau nei tai būna įprastai.
Manding, jog puikus šios teorijos įrodymas būtų rugsėjo bei spalio mėnesiais kartais užsitęsusios... nekibos dienos. Tokiais atvejais spiningautojai neradę ar tiesiog nesuvilioję aštriadančių tam metų laikui įprastose vietose, ima bandyti jas gaudyti duobėse arba upių vagose.
Ir, žiūrėk, nuvilnija gandai per Lietuvą, kad sumeškeriotos 10, 12 ar net 15 kg aštriadantės! Jų pagaudavo ir kitais kartais, bet žymiai rečiau. Tokiais atvejais paprastai sakoma, kad jei nekimba mažos lydekos, masalus geriau griebia didžiosios. Tik ar ne todėl tapome aukso puodo savininkais, kad galiausiai ėmėme pirkti loterijos bilietus?
Pastaruoju metu itin padidėjo susidomėjimas vobleriais ir spiningavimas kitais dirbtiniais masalais kai kuriems meškeriotojams mažiau įdomus. Aš taip pat pasidaviau tai įtakai, tačiau turiu pripažinti, kad vobleriai irgi nėra visapusiški, kokius juos dažnai apibūdina reklamose ir kai kuriomis aplinkybėmis nusileidžia kitiems masalams. Žinoma, tvičingavimas šiuos masalus iškėlė į dar aukštesnį lygmenį, bet išmokti taip žvejoti geba tikrai ne kiekvienas, tam reikia įgūdžių, užsispyrimo, praktikos.
Todėl pradedantysis spiningautojas vėlyvą rudenį žvejodamas spiningu upėje nuo kranto sunkiomis vartiklėmis ir guminukais praktiškai visada turi daugiau galimybių suvilioti stambią lydeką. Ypač minkštaisiais masalais, kuomet bando sugundyti plėšrūnę giliose ir srauniose upės vietose. Kuo guminukai tokiu metų laiku tampa išskirtiniais, pakalbėsiu vėliau, o dabar pabandysiu paieškoti bent jau apytikslės didelės aštriadantės buveinės.
Jei bandytume keliais štrichais pavaizduoti upės pjūvį popieriaus lape, pamatytume, kad toks piešinys mažai kuo skiriasi nuo paprasto dubens pjūvio. Jame galima išskirti keturias pagrindines gylio bei nuotolio nuo kranto zonas, kurios tarpusavyje skiriasi dar ir ten esančių žuvų rūšine sudėtimi, jų kiekiu bei dydžiais. Nebandysiu analizuoti visų žvynuotųjų giminės išplitimo ir pasiskirstymo upėje variantų, pasirinksiu tipinę mūsų vandenų plėšrūnę lydeką.
Taip pat reikėtų pažymėti, kad tai, ką rašysiu nėra būdinga Nemuno ruožams ties dambomis, nes šiose vietose yra išskirtinis dugno reljefas, kuris susiformavo ne be žmogaus įsikišimo.
Priekrantės zona
Tai besiliečianti su krantu pati sekliausia ir labai nuožulniai gilėjanti telkinio dalis. Normaliomis sąlygomis didelėje upėje ji bus maždaug iki 1,0–1,2 m gylio.
Priekrantės zonos plotis gali būti labai įvairus ir kartu labiausiai kintamas, kadangi upė dažnai keičia vandens lygį dėl sausrų ar potvynių. Išskirtinis šios zonos bruožas – sąlyginai lygus bei minkštas dugnas. Netgi srauniose upių atkarpose čia esantis žvyras ar akmenys būna padengti nuosėdų sluoksniu.
Paprastai tokiose vietose gausu vandens augalų, akmenų, po potvynių likusių įvairių dugno kliuvinių. Todėl priekrantės zonoje visada pilna visokiausių vandens gyvių, knibžda smulkaus mailiaus, o tai kaip magnetas traukia ir taikiąsias, ir plėšriąsias žuvis.
Vėlų rudenį didelės lydekos čia labai retos viešnios, vasarą – juo labiau, galbūt tik pakilus vandeniui pavasarį į šiuos plotus medžioti atplaukia viena kita stambi plėšrūnė. Tačiau smulkiausioms lydekėlėms čia tikras rojus – pakanka ir slėptuvių, ir maisto, tad kol vanduo gerokai atšąla iki 1 kg kilogramo „silkučių“ galima aptikti itin daug.
Pereinamoji zona
Už priekrantės zonos prasideda upės dalis, kuri, žiūrint iš vieno kranto, gali būti nutįsusi iki trečdalio upės pločio, bet iš kito – tesiekti vos kelis metrus ilgio. Viskas priklausys prie kurio kranto glaudžiasi vaga. Galimas daiktas, jog vaga yra nutolusi nuo abiejų krantų vienodu atstumu, tokiu atveju abipus jos pereinamoji zona bus daugmaž vienodo ilgio.
Ši upės dalis paprastai būna gilesnė už priekrantę, nors kitąsyk joje galime rasti ir duobių, ir aukštai iškilusių seklumų. Taip pat ji gilėja didesniu kampu, nors kai kuriose vietose pereinamoji zona gali būti visiškai lygi ir keliasdešimt metrų tęstis išilgai kranto lyg savotiškas plato.
Čia sutiksi ir taikiąsias smulkesniųjų žuvų rūšis ir stambių karšių ar kuojų bandas, šioje zonoje mielai lankosi ir įvairiausi plėšrūnai, nes tai pagrindinė grobuonių „valgykla“ visais metų laikais. Jei dugnas nėra visiškai lygus, tuomet didesnės lydekos tuose plotuose tyko savo aukų, kartais iš gilumos atplaukia ir pačios didžiausios grobuonės. Deja, tai yra ir labiausiai „nužvejota“ upės dalis, kurioje mėgsta laimę bandyti visų žūklės būdų atstovai.
Vagos šlaitas
Vagos šlaitas yra labai ryškus upės dugno reljefo nuolydis į giliausiąją jos vietą – pačią vagą. Kaip ir kitose zonose, taip ir čia – šlaitas gali labai status, bet pasitaiko, jog jis yra ne itin smarkiai išreikštas. Tai priklauso nuo upės pločio ir srovės stiprumo konkrečiame jos ruože, dugno grunto sudėties ir ypač smarkiai – nuo vietovės reljefo.
Jei upė teka sąlyginai tiesiai ir vaga yra ties jos viduriu, visos trys zonos žiūrint iš vieno ar kito kranto bus daugiau ar mažiau panašaus pločio ir turės beveik vienodą nuolydį. Tačiau kada upė priversta rangytis tarp kalvų, jos posūkiuose vaga priartėja tai prie vieno, tai prie kito kranto, nes ji yra mažiausiai kintanti upės dalis.
Stipri srovė stengiasi išgraužti upei tiesiausią kelią, todėl ties vingių įlinkiais vagos šlaitai būna itin statūs, o pereinamoji ir priekrantės zonos – siauros. Bet būtent tokie statūs šlaitai yra mėgstamiausios stambiųjų lydekų medžioklės vietos. Iš čia plėšrūnėms labai patogu patekti į seklesniąsias zonas, nes nereikia toli plaukti, taip pat ties stačiais šlaitais visada ras vietų, kur galima pasislėpti. Tai gali būti nuo kranto skardžio nuvirtę medžiai, dideli srovės paplauti rieduliai ar šlaite stiprios tėkmės išplautos išgraužos.
Kadangi upė kai kuriuose ruožuose daro keletą staigių posūkių, migruojančios žuvys vienoje ar kitoje kranto pusėje neišvengiamai priartėja prie kažkurio stataus šlaito ir lydeka visada randa ką ėsti. Faktiškai vagos kraštai yra mėgstamiausia stambių lydekų medžioklės vieta nepaisant kokia stipri tėkmė ten bebūtų.
Priklausomai nuo metų ar paros laiko, meteorologinių sąlygų, lydeka gali aukų tykoti ties žemesniuoju šlaito kraštu ar pakilusi iki jo viršaus. Į pereinamąją zoną ji dažniausiai išplaukia pamedžioti ne visada, bet jei įpranta – dažniausiai tuo pat paros metu. Kuo stambesnė žuvis, tuo labiau ji pasitiki savo įpročiais, todėl neretai plėšrūnė pasirenka netgi tą patį maršrutą.
Ties vagos šlaitu stambi lydeka maitinasi daug dažniau, čia ji turi vieną ar kelias pastovias vietas pasalai, kurios paprastai yra arti viena kitos, tačiau skirtingame dugno lygyje. Pasitaiko, kad plėšrūnė bando kursuoti išilgai šlaito, bet tai veikiau išimtis nei taisyklė ir ji labiau būdinga mažesnėms, t. y. pakankamai didelėms, bet ne krokodilo dydžio aštriadantėms.
Šlaito nuolydžio kampas neretai apsprendžia, kaip dažnai ir kiek toli lydeka išplaukia medžioti iš savo mėgstamos slėptuvės. Statesnis povandeninis skardis suteikia grobuonei galimybę tai daryti retai, nes lydeka iš gilumos gali matyti aukštesnius dugno sluoksnius. Taip pat toks šlaito nuolydžio kampas leidžia plėšrūnei greitai pakilus pasičiupti palyginti sekliai plaukiančią auką.
Tačiau tai dar nereiškia, kad lydeka būtinai tupės vienoje vietoje kur nors prie pat vagos krašto. Kai šlaito nuolydis nedidelis, lydeka akimis negali aprėpti, o šonine linija nepajėgia fiksuoti visų šioje zonoje esančių žuvų, nes šiuo atveju jos aukos gali praplaukti ir grobuonei pasiekiamu atstumu, ir smarkiai nutolusios. Medžioti pakilusi į atvirus aukštesnius vandens sluoksnius aštriadantė, o juo labiau stambi, upėse nemėgsta. Beje, upės viduryje vandens paviršiuje šiuo metų laiku nelabai ką ir surastų. Todėl čia lydeka priversta maitintis didesniame dugno plote vis keisdama vietas pasalai.
Į tai reikėtų atsižvelgti viliojant šias plėšrūnes. Ten, kur vagos šlaitas nėra status, vertėtų nuosekliau ir plačiau „prašukuoti“ priedugnio plotą. Ties stačiu šlaitu patartina atkreipti dėmesį į tai, kokiame gylyje pravedate masalą, nes galbūt jis randasi pernelyg giliai – juk aštriadantė kartais budi ant šlaito viršūnės, o galbūt traukiate per sekliai ir vangi ar soti lydeka nenori pakilti aukščiau.
Vaga
Teoriškai, tūnodama pačioje vagoje lydeka nesimaitina – ji arba ilsisi, arba ramiai virškina ką tik prarytą auką, arba dėl kokių nors kitų priežasčių tiesiog yra neaktyvi ir tingi net pajudėti.
Praktika kartais prasilenkia su teorija ir ne vienam spiningautojui yra pavykę „išlupti“ rekordinę plėšrūnę vos ne iš pačio vagos vidurio. Aštriadantės apetitas kartais būna beribis ir net soti ji nepraleidžia progos užpulti pro šalį plaukiančią auką arba žvejo siūlomą masalą. Kita vertus, vėlus ruduo grobuonei suteikia galimybę maitintis neiškišant uodegos iš vagos.
Teigiama, kad pačioje vagoje srovės stiprumas yra didžiausias ir žuvims čia nėra ką veikti. Iš tiesų taip ir yra, bet tik bendrąja prasme, kadangi srovės stiprumas bet kokioje upėje yra mažiausias jos paviršiuje ir palei pat dugną. Todėl nusileidusi visai žemai, aštriadantė net ir vagoje nejaučia didelės vandens priešpriešos, antraip, ko gi ji gultų ilsėtis į patį gylį. Tą patį galima pasakyti ir apie „žiemos miegui“ susiruošusias kitas žuvis.
Nors ir minėjau, kad vaga mažiausiai kintanti upės vieta ir lyginant su kitomis zonomis yra mažiausiai vingiuota, visgi tas jos tiesumas – tik sąlyginis. Taip pat vaga niekada neišlieka vienodo pločio ir gylio. Pasitaiko čia ir akmenų sangrūdų ar kitų stambių kliuvinių, taigi ir ten galima rasti kur išvengti stiprios srovės. Būtent tokiose vietose ir prisilaiko stambiosios upių grobuonės, čia susirenka ir žiemos alsavimą pajutusios kitos žvynuotosios.
Tiesa, šių ramesnių bei kartu gilių „oazių“ nėra daug, praėjus keletą kilometrų galima jų visiškai nerasti, bet pasitaiko, kad kai kuriose didelių upių atkarpose (ypač žemupiuose) tokių vietų viena šalia kitos būna net keletas. Vėlus ruduo ir žiema suteikia spiningautojams šansą čia suvilioti stambių lydekų, bet ne todėl kad jos mažai aktyvios ir retai palieka gylį, tiesiog nėra reikalo grobuonėms kažkur lakstyti – juk dabar grobis pats atplaukia į nasrus.
Paprastai didelės lydekos, o ir visos kitos stambesnės žvynuotosios vėlų rudenį traukiasi į upių žemupius arba suplaukia iš intakų į motinines upes, kurios yra gilesnės, čia daugiau duobių. Labai reta išimtis yra Nevėžio žemupys, kur yra keletas itin gilių duobių, tenai suguža žiemoti ir nemažai įvairių žuvų iš Nemuno.
Duobė
Taigi, kaip supratote, dar palankesnės sąlygos maitintis ir toli neplaukiant peržiemoti plėšrūnėms vėlų rudenį susidaro giliose bei didelėse upių duobėse, kuriose gelmė būna didesnė nei pačioje vagoje. O ir srovė čia menkesnė negu vagoje, todėl žuvims prireikia mažiau energijos net ir tuomet, jei jos kartais sugalvoja pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius. Kai kuriose mūsų didžiųjų upių duobėse vėlų rudenį būna itin didelis įvairių rūšių žvynuotųjų tankumas, beje, ir įvairiuose vandens sluoksniuose, nes pro jų kūnus iki dugno neprasimuša echoloto spindulys.
Kaip jau sakiau, gilios duobės paprastai randasi pereinamojoje zonoje, visgi kartais jos būna susijungusios su pačia upės vaga ir yra tartum savotiška kišenė. Taip pat jos gali būti nevienodai nutolusios nuo kranto ir yra susiformavusios upės tiesiojoje ar kurioje nors platesnėje įlankoje.
Lygioje upės atkarpoje esančios duobės gana sunkiai aptinkamos, juolab, kad kartais ties tokiomis vietomis vandens srautas atrodo net nekinta, bent jau žiūrint į upės paviršių nesimato kokių nors srovės pokyčių. Kitaip yra, jei duobė yra įlankoje. Ten esantį gylį išduoda besisukant grįžtamajai srovei vandens paviršiuje susidarę sūkuriai. Dažniausiai, kuo jie didesni, labiau išreikšti, tuo didesnė galimybė toje vietoje rasti ir didesnį gylį.
Kadangi įlankose ar ties upių posūkiais esančios duobės susidaro grįžtamosioms srovėms veikiant dugno gruntą, tai ir jo sudėtis kaip taisyklė yra dumblas ar bent jau dumblo ir smėlio, žvirgždo mišinys. Upės tiesiojoje esančios duobės būna už didesnių rėvų, po vandeniu stūksančių kelių stambių riedulių ar šiaip kokių nors kliuvinių, už kurių besiverčiantis srautas išmuša dugną. Kartais žymus dugno pagilėjimas panašus net ne į duobę, tačiau į lygiagrečiai vagai nutįsusį griovį.
Tačiau visos upių duobės turi vieną tik joms būdingą požymį – prieš srovę esantis duobių šlaitas praktiškai visada statesnis už priešingą. Pastarasis pats nuolaidžiausias, o lygiagrečiai tėkmei išsidėstę abu duobės šlaitai užima tarytum tarpinę poziciją. Jei bandytume tokią duobę pavaizduoti plokštumoje, ji kažkiek savo forma primintu kiaušinį, kurio bukasis galas atsuktas tėkmei.
Kadangi žuvys, ypač smulkesnės, beveik visada priedugnės zonoje stovi atsisukusios galvomis prieš srovę, plėšrūnės jas stengiasi užklupti iš už nugaros. Todėl idealiausia vieta slėptis lydekai yra statusis duobės kraštas. Tam yra ir dar keletas priežasčių, apie kurias kalbėjau aprašinėdamas upės vagą ir jos šlaitus. Čia galioja panašūs plėšrūnių medžioklės principai, tad kartotis nėra reikalo.
Galbūt vertėtų paminėti dar vieną faktorių, kuris irgi turi įtakos grobuonių išsidėstymui upės duobėse ar vagoje bei ant jų šlaitų. Tiesa, jis galioja tik giedrą dieną, nes net ir giliose telkinių vietose žuvys mato saulę ir ant dugno krentančius šešėlius.
Plėšrūnei puiki vieta pasalai yra ten, kur ji gali slėptis šešėlyje ir stebėti saulės nušviestą aplinką. Lydeka maskuojasi, puikiai mato pro šalį plaukiančią auką ir gali vienu staigiu šuoliu ją sučiupti. Dėl šios priežasties plėšrūnė gali keisti patogią jai vietą ties stačiuoju duobės šlaitu į kitą, dažniausiai šone esantį duobės kraštą. Svarbu, kad tuo metu ją slėptų nuo povandeninio skardžio krentantis šešėlis.
Tai yra vienas iš orientyrų spiningautojui – jo užmestas masalas turėtų praplaukti išilgai nuo saulės nusisukusio šlaito arba kirsti jį nutoldamas. Trumpiau tariant, žvejys vilioklį turi sviesti atsisukęs veidu į saulę arba stovėdamas šonu į ją. Pastarasis atvejis įmanomas gaudant ties upės posūkiu, įlankose arba nuo kranto iškyšulio. Keletą dienų pažvejojus tose pačiose duobėse, vėliau jau netgi galima nuspėti lydekos medžioklės maršrutą, kuris kinta priklausomai nuo paros laiko, o tiksliau – nuo saulės padėties.
Tačiau aklai pasikliauti saulės padėtimi irgi nederėtų. Duobės šlaitai gali būti su mažesniais ar didesniais iškyšuliais ar daubelėmis, jų viršuje gali augti vandens augalai ar gulėti akmenys, ir neretai to šešėlio pakaks, kad plėšrūnė nekeistų pamėgto šlaito ir plauktų į kitą duobės kraštą. Reikia atsiminti, jog kuo didesnė lydeka, tuo ji labiau prisirišusi prie tos pačios vietos.
Kaip gaudyti lydekas aprašytose vietose skaitykite jau kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
