Vėjo žuvies gaudymas. Pirma dalis
Vėjažuvių žūklės sezonas prasideda antroje pavasario pusėje. Aišku, daug priklauso nuo to, kiek ankstyvas ir šiltas būna pavasaris, bet apie antrąją gegužės savaitę praktiškai visada šios jūrinės žuvys jau kimba. O pats kibimo pikas – paskutinė gegužės ir pirmoji birželio savaitė.
Tačiau, kaip minėjau, pavasarių būna įvairių ir pasitaiko, jog vėjažuvės mūsų pajūryje masalus masiškai griebia vos dvi savaites. Kitu metų laiku nesu matęs ar girdėjęs, kad kas pagautų šių žuvų žvejodamas nuo kranto. Todėl to trumpo metų laikotarpio vėjažuvių gaudymo entuziastai labai laukia, nes gaudyti šias žuvis yra didžiulis malonumas.
Kalbu apie žūklę spiningu, nors užkimba vėjažuvės meškeriojant plūdine bei dugnine. Tačiau apie viską iš eilės...
Žvejui būtina gera apranga
Kodėl tik tokiu metų laiku prie Lietuvos pakrančių Baltijos jūroje kimba vėjažuvės, sunku pasakyti. Bent jau aš galiu tik spėlioti. Galvodavau, jog čia jos susirenka neršti, nes vėjažuvių nerštas vyksta kaip tik balandžio-birželio mėnesiais netoli krantų, tad tokia versija man pasirodė labai įtikinama. Juolab, kad gaudant plekšnes vasaros pradžioje dažnai su žolėmis žvejai ištraukia ir ikrų.
Žinau, kad vėjažuvės neršia 10 m gylyje ir giliau. Nors gal tai yra plekšnių ar otų ikrai – šito nežinau. Dar senesniais laikais paskaitęs mūsų ichtiologijos tėvo šviesaus atminimo Juozo Virbicko knygą „Lietuvos žuvys“, radau teiginį, jog vėjažuvės prie Lietuvos priekrantėje neneršia dėl pernelyg mažo druskingumo, o čia atplaukia jau paaugusios pučiant vakarų vėjams. Nesiginčiju, juk autorius visą savo gyvenimą tyrinėjo žuvis, o aš esu tik paprastas žvejys. Visgi savo pastebėjimų irgi turiu.
Gal tos vėjažuvės prie mūsų pakrančių atplaukia ir kitais metų laikais, nes vakarų vėjai gali pūsti ir vasarą, ir rudenį. Tačiau tada jos nekimba. Aš tai siečiau su vandens temperatūra, kadangi vėjažuvių kibimo metu jūros vanduo būna apie 8–10 °C, gal jos atseka paskui tobių jauniklių, kitų smulkių žuvelių būrius, kuriomis minta. Juk gamtoje viskas yra susiję, vienas reiškinys papildo kitą, tad toji gyvybės grandinė būna nenutrūkstama ir viena grandis papildo kitą.
Nors mėgstu žvejoti plūdine, dugnine, visgi spiningui dažniausiai teikiu prioritetą. Gaudant vėjažuves – tai tikrai.
Kaip ir sakiau, pradėti jas reiktų spiningauti gegužės viduryje. Bet prieš pradedant tokią žūklę labai pravartu pagalvoti apie žvejybinę amuniciją, kadangi tinkamai nepasiruošus gausi nebent plaučių uždegimą, o ne pagausi žuvų. Vanduo jūroje dar šaltas, o norint suvilioti vėjažuves, teks pabraidyti.
Todėl neopreninės (nes tokios yra šiltos) bridkelnės bus būtina aprangos dalis. Geriausiai su liemenį apjuosiančiu ir užveržiančiu diržu. Ir dar reikia turėti neperšlampamą striukę su gobtuvu, nes jau po kelių bangų suprasite, jog spiningaujate įsibridę ne kur nors Nemune prie Kauno, o Baltijos jūroje.
Kalbu iš savo karčios patirties, nes kažkada pirmoji vėjažuvių žūklė man baigėsi visišku fiasko, nors buvau įspėtas dėl šiltų bridkelnių. Ir striukės neturėjau. Tad po penkių minučių jau buvau nusiteikęs bristi į krantą, nes smarkiai banguojant, tiesiogine to posakio prasme, likau stovėti su pilnomis kelnėmis.
Žinoma, tai buvo jau seniai ir tuo laiku mažai kas iš žvejų turėjo tinkamus drabužius, nes aprangai neteikė daug reikšmės, o ir pasirinkti nelabai buvo iš ko. Bet mano tikslas yra perspėti. Tiesa, kai kam greitai atšąla rankos (tai individuali organizmo savybė, nematau nieko keisto), tad tokiems žvejams ne pro šalį turėti ir spiningavimui skirtas neperšlampamas pirštines, kurių mūsų žūklės parduotuvėse tikrai yra.
Svarbu toli užmesti
Jūra – ne upė ir net ne ežeras, todėl spiningo čia prireiks tokio, kuris orientuotas į labai tolimą užmetimą. Tai labai svarbu vėjažuvių žūklėje.
Aš gaudau 3,2 m ilgio iki 21 g užmetimo svorio St Croix spiningu. Daug sykių jau rašyta, bet pasikartosiu, didžiausias užmetimo svoris pas amerikietiškus spiningus dažniausiai būna su nemenka „atsarga“, todėl blizgiauti šis kotas tinka ir upėse, ir ežeruose, ir, kaip matote, jūroje.
Bet spiningas gali būti ir galingesnis. Tokių paprastai turi įsigiję mėgstantys žvejoti lašišas, manyčiau, kad iki 28 g užmetimo svorio kotas bus taip pat labai tinkamas, gal net dar geresnis. Todėl neperšu būtent šios firmos ir tik tokių spiningų, yra ir kitų puikių įrankių, bet tokiai žūklei imkite ne trumpesnį nei trijų metrų meškerykotį. Ir būtinai greitos akcijos. Su minkštais kotais pakirsti vėjažuvę nepavyks, nes tokia jau yra žūklės specifika ir gaudomos žuvies fiziologinės ypatybės.
Valą reikėtų naudoti pintą. Tai dėl tų pačių priežasčių – teks pakirsti „kietai“, o be to dar ir toli esančią žuvį. Turbūt visiems aišku, kad su plonesne pinta gija galima toliau nusviesti blizgę, nei su tokio pat tvirtumo paprastu, bet žymiai storesniu monofilamentiniu valu. Storą monofilamentinį valą bangos ir šoninis vėjas išries plačiu lanku ir tada apskritai nepakirsite ne tik vėjažuvės, bet ir jokios kitos žuvies. Ir nesureaguosite į kibimą – paprasčiausiai prarasite kontaktą su masalu.
Kalbu apie monofilamentinį valą, kadangi anksčiau vyravo teorija, neva pintuke įstringa smėlio mikrodalelės, dėl ko pintos gijos greitai nusidėvi, braižo spiningo žiedelius, tad jūroje geriau monofilamentinis valas, jis slidesnis, su juo toliau ir užmesi masalą. Gal pirmieji pinti valai ir buvo tokie, bet ne šiuolaikiniai, o dėl užmetimo nuotolio jau sakiau. Kita vertus, su žūkle jūroje ir sūriu vandeniu sklandė daug įvairių gandų, tačiau tai buvo tik teoretikų kalbos, nes vanduo Baltijoje, juolab mūsų priekrantėje nėra toks sūrus, kad „sugraužtų“ įrangą ar panašiai.
Aš gaudau su 0,12 mm storio itin kokybiška pinta gija. Kiti žuvauja 0,15–0,17 mm diametro pintu valu, bet vėjažuvėms tokio tvirtumo gijos nereikia, nebent pakliūtų didesnė lašiša arba šlakis, kas labai retai šioje žūklėje, bet atsitinka. Vėjažuvė, nors ir smagiai priešinasi, bet nėra stambi žuvis.
Geriausios žūklavietės
Vėjažuvės gaudomos visame Lietuvos pajūrio ruože. Aišku, yra geresnės ir prastesnės vietos. Iš tų „topinių“ galiu paminėti Nemirsetą, gal dar Karklę. Nors šiaip jau visuose pajūrio poilsiavietėse rasite įsibridusių vėjažuvių gaudytojų – bus jų ir Juodkrantėje, ir Nidoje, ir Pervalkoje...
Ir vėl grįžtu prie tų neatsakytų klausimų, kuriuos uždaviau pats sau. Nelabai suprantu kuo viena vieta vėjažuvėms geresnė už kitą.
Lietuvos pajūrys (turiu omenyje dugno struktūrą) pakankamai vienodas, gal tik prie Karklės dugnas daugiau akmenuotas. Tokie išskirtiniai plotai pritraukia daugiau žuvų, tai suprantama. Kita vertus, jūros dugne kiekvienais metais vyksta pokyčiai, jis keičiasi dėl povandeninių srovių, bangavimo.
Todėl po metų atėjęs į pernykščią „gerą vietą“ gali jau tokios nerasti ir tenka ieškoti kitos. Randi ją bebraidydamas ir mėtydamas blizgę. Saulėtą dieną pasilypėjus ant kopos ir daugmaž matai dugno reljefą. Čia panašiai, kaip ir žvejojant plekšnes – nesistengi žuvauti sėkliuose, o taikai masalą mesti ties duobių šlaitais.
Labai gerai, kuomet randi nuo kranto į jūrą įsiterpusį bent 40–50 m sėklių, ant jo užbrendi ir gali „prašukuoti“ gilumą, sėkliaus šlaitus, traukti masalą išilgai kranto. Nors vėjažuvės ir medžioja dažniausiai aukštesniuose vandens sluoksniuose, jos vis tiek laikosi virš gilesnių vietų ar dugno šlaitų.
Pasitaiko pagauti šių žuvų ir visai dugne, bet tai nėra taisyklė, veikiau tik išimtiniai atvejai. Kuomet aptinki jas dugne, tada reikėtų bandyti blizge padžigauti – toks spiningavimo būdas vėjažuves suvilioti bus efektyviausias.
Menu, Papėje vykusias spiningavimo jūroje varžybas vienas meškeriotojas laimėjo todėl, kad būtent tokiu būdu prisitaikė gaudyti vėjažuves. Taigi dėl tų išskirtinių vietų...
Na, nežinau, reikia paprasčiausiai dažniau pažvejoti jūroje ir tada tiesiog jausi, kur yra kažkokia perspektyvesnė vieta, nes ji išsiskirs dugno nelygumais. Mažai gaudančiam jūroje orientuotis bus keblu, nes čia ne upė, kur kranto reljefas labai ryškiai rodys ir dugno pakitimus.
Bus tęsinys.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
