Vėgėlės iš Neries upės
Vėgėlių gaudymui savo masiškumu gali prilygti nebent pavasarinis žiobrių meškeriojimas, ja domisi netgi tie, kurie kitais metų laikais vargu ar bent į rankas dugnines paima. Net neabejoju, kad vėgėliavimo fanatikai būreliais vyks nakčiai kur nors link Nemuno žemupio, nes ten tikroji šių žuvų žūklės Meka.
Bet ar tikrai? Pasak ichtiologų, vėgėlių yra netgi upėtakiniuose upeliuose, daugelyje mūsų ežerų, tačiau jų mūsų žvejai ten negaudo arba nemoka gaudyti.
Paradoksas – ar galima žvejoti žuvis, kurių žvejoti negalima?
Informacijos, kaip žvejoti vėgėles Nemune yra apsčiai. Bent jau senuose mūsų žvejybiniuose žurnaluose apie tai rasime daug straipsnių, o pati šių žuvų žvejyba mažai kito bent tris pastaruosius dešimtmečius. Galbūt įranga šiais laikais ir tobulesnė, bet vėgėlėms ypatingų įrankių nereikia, tad vargu ar su kelis šimtus eurų kainuojančia dugnine pagausi daugiau vėgėlių nei su dar nuo Antano Smetonos laikų likusia prosenelio meškere.
Vėgėlių žūklėje esminis dalykas veikiausiai yra gera vieta, tinkamas masalas ir minėtų žuvų aktyvumas, kuris priklausys nuo oro sąlygų. Bent jau taip būna Nemune.
Kitas reikalas jų gaudymas mažesnėse upėse, tokiose kaip Neris, Šventoji, Jūra... Bet yra vienas niuansas, dėl ko prieš tai esančiame sakinyje dėjau daugtaškį, o šis straipsnis tampa veikiau pamąstymo ir pasvajojimo rašiniu: minėtuose Nemuno intakuose vėgėlių gaudymas tiesiog uždraustas.
Keistai skamba, paradoksaliai – žuvų, kurių turime dar tikrai daug, nelyginsime, tarkim, su salačiais, ūsoriais, negalime žvejoti. O kaltė dėl to tenka Mėgėjų žvejybos taisyklių kūrėjams, nes lašišinių žuvų migracijos ir neršto laikotarpiu vienaūsių gaudymas neįmanomas. Pasvarstykime.
Vėgėlės kimba dažniausiai tik naktimis. Nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 16 d. daugelyje mūsų upių, beje, būtent tų, kuriose ir yra daug vėgėlių, draudžiama žūklė naktimis. Nuo spalio 16 d. iki Naujųjų metų daugumoje tų vandens telkinių apskritai negalima žuvauti. Nuo gruodžio 15 d. iki vėgėlių meškerioti apskritai nevalia, nes tuo metu jos neršia.
Tad visam vėgėliavimo sezonui belieka Nemunas ir nedidelė Neries atkarpa, nes, ačiū Dievui, bent jau šios upės dalis nuo žiočių iki Jonavos palikta ramybėje. Galiu tik pasidžiaugti, kad kauniečiams bei jonaviškiams pasisekė, nes pats gyvenu Kaune.
Kad vėgėlių, netgi labai stambių, yra Neryje, gal ne visi ir žino. Kalbu ne apie vėgėles apskritai, bet apie stambias šios rūšies atstoves. Tiesiog meškeriotojai jų negaudo ir važiuoja į tą Nemuno „kolūkį“, kur vietas žūklei tenka užsiimti prieš dieną, o nereti netgi jų pardavinėjimo atvejai. Už litrą „baltos“ mano vienas pažįstamas anksčiau nuolat pirkdavo vietas iš vietinių meškeriotojų, bet jas tekdavo iš anksto užsisakyti. Kitu atveju galėjai atvykęs tik kur nors tolėliau nuo „topinių“ dambų pažvejoti, arba kaina dvigubėja. Servisas, taip sakant, – yra paklausa, tai pasiūlos irgi netrūksta.
Tačiau palikime tuos visus taisyklių nesklandumus bei vietinio panemunių verslo subtilumus ir grįžkime prie pagrindinės straipsnio temos.
Vėgėliavimas prie namų slenksčio
Taigi lapkritis arba gruodžio pradžia, šalta, darganota, ir prie Neries nė vieno žvejo Kauno ribose nerastum. Upė tokia – vandeniui atvėsus čia kimbantys salačiai, šapalai, meknės patraukia į Nemuną, ten suguža ir lydekos, o karšiukai bei kuojos apskritai kažin kur dingsta ir jų nebepagausi.
Prie upių tėvo vienas kitas žvejys dar laimę bando. Spiningu lydekas, sterkus gundo, o dugninėmis vėlyvo rudens ar žiemos pradžios karšį nutverti tikisi ir vieną kitą vėgėlę vis pagauna. Bet smulkios jos čia kažkokios, ne iš tolo su „žemupinėmis“ nesulyginsi.
Beje, užkimba vėgėlės paprastai dieną. Naktį mažai kas laimės ieško, nes nėra prasmės – kartais žiobris dugninės viršūnę palanksto, labai retai karšiukas paragauti masalą išdrįsta, o vėgėlės ne geriau nei dieną kimba, gal tik didesnių dažniau pasitaiko. Žodžiu, neverta šalti. Tačiau Neryje...
O Neryje naktį galima tikrai stambių egzempliorių pagauti. Patikėkite – ne mažesnių nei geriausiose Nemuno žemupio vietose ir kitąsyk – kokias tris–penkias per vieną žūklę. Ir kažin kur trenktis nereikia, tiesiog pačiame mieste, tilto žiburiams žibinant. Jei yra reikalas, gali draugui meškeres palikti ir pats per penkias minutes į artimiausią degalinę sulakstyti kavos arba sumuštinių. Žūklė, taip sakant, nuo namų slenksčio.
Vėgėliavimas Neryje turi savo specifiką, kuri skiriasi nuo „nemuninės“. Pirmiausia – įranga. Ji gerokai subtilesnė, nereikia tokių storų valų ir sunkių gramzdų, nes mesti masalo toli nereikės.
Šioje upėje paprastai vietinės vėgėlės laikosi vagoje arba visai arti jos, bet ten, kur vaga glaudžiasi prie pat kranto. Gylis čia, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, būna maždaug 1,8–2,5 m, bet giliau – retas atvejis. Na, nebent lapkritis ir gruodis labai gausiu kritulių kiekiu „džiugintų“.
Ties Kaunu jau pats šios upės žemupys, ji plačiai išsiliejusi ir ne tokia gili. Beje, vis seklėja ir seklėja dėl Baltarusijoje pastatytos elektrinės ir miesto mero užmojų – nuolatinis pakrantės medžių ir krūmų kirtimas, kas įvardijama šūkiu „Atverkime akis miestui!“, smėlėtus Neries krantus priverčia kiekvieną pavasarį iš tiesų „atsiverti“ ir byrėti į upės vandenį...
Tėkmė Neries vagoje smarki, visgi vėgėlės laikosi šlaite, kuris arčiau kranto. Ties juo, kur yra paplautos karklų šaknys, daug kliuvinių, akmenų ir kitąsyk pakanka masalą užmesti vos 3–4 m nuo kranto. Bandysi toliau – didės galimybė, kad tėkmė nuneš svarelį po akmenimis, pagrūs po šaknimis arba nuskendusių medžių šakomis. Kokios masės svarmenį naudoti, net nepasakysiu, tai priklausys nuo valo storio, nes, kaip žinote, plonesniam pakanka lengvesnio gramzdo.
Kitaip nei Nemune čia pasirenkamas ir įrankių skaičius. Ten gaudoma su visa krūva dugninių neretai pažeidžiant Mėgėjų žvejybos taisykles, čia imamos paprastai dvi dugninės, kai kas apsieina ir su viena. Beje, švieselių ant meškerių viršūnėlių dažnai nė nereikia, nes pakankamai ryškiai šviečia krantinių, tiltų žiburiai. Visgi aš jas naudoju.
Taip pat deduosi ant galvos specialiai tam sukonstruotus žibintus. Tuos daikčiukus visada nešuosi į naktinę žūklę, man sunku įsivaizduoti, kaip galima be jų apsieiti tamsoje. Nors ir sakiau, kad mieste žiburiai plieskia, bet jų šviesos pakanka gal meškerės viršūnėlei įžiūrėti, bet ne masalą ant kabliukų užmauti. Labai praverčia ir traukiant žuvį į krantą arba užmetant masalą.
Vėgėliaujama šiekštuotose vietose, todėl čia „aukų“ neišvengsi ir kabliukų nutraukiu kartais tikrai nemažai. Nors žuvauju jau tiek metų, kad juos suriščiau ir užsimerkęs, bet su sugrubusiais pirštais, manding, nelabai pasisektų, jei po nosimi nepasišviesčiau. Tad tas ant galvos tvirtinamas žibintas yra didelis privalumas, nes palenkei kaktą – ir šviesu, ir rankos laisvos. Kadangi naktimis mėgstu spiningauti, žibintas man reikalingas visą sezoną ir ne tik gaudant dugnine.
Reikėtų pasakyti, kad įvairių žibintų esama. Vieni žibina taip, kad kitoj pusėj upės žuvaujančius pamatytum, kiti šviečia saikingai. Bet esmė net gal ne tame – kai kurie būna sunkūs ir juos prisitvirtinus po kelių valandų paskausta kaklą, ima mausti galvą. Pasitaiko ir vandenį lengvai praleidžiančių, nesandarių, kurie per lietų, šlapdribą, kas tokiu metu yra neretas reiškinys, tiesiog „užtrumpina“. Taip kad net tokiose, regis, smulkmenose reikia trupučio patirties pasirenkant tinkamą daiktą.
Beje, švieselių daug kas nededa ir dar dėl vieno dalyko – kad neišsiduotų, kur gera vieta gaudyti vėgėles. Tad ant kranto elgiamasi tyliai, niekas čia laužų nedegina ir dainų nedainuoja.
Nepainiokit brakonieriavimo su žvejyba
Sistemėlė vėgėlėms pati paprasčiausia – su slankiojančiu svareliu. Metamas jis truputį pasroviui, maždaug 45° kampu, kad tėkmė kuo mažiau ridentų. Taip išvengiama dalies kliuvinių. Nuolat gaudantys žino kiekvieną upės grunto metrą, nors upė kasmet ir keičiasi, dugnas gilėja ir seklėja, atsiranda naujų šiekštų, dingsta seni...
Kai kas iš vietinių meškeriotojų daro paprasčiau. Jie nenaudoja netgi meškerykočių, o stato vadinamąsias „virves“. Tik skirtumas tas, jog ant jų būna ne daugiau nei penki kabliukai. Galimi du tokio įtaiso variantai.
Pirmasis būdas – ilgas storas valas su keliais kabliukais ant trumpų pavadėlių, kai vienas pagrindinės gijos galas pririšamas prie tvirtai į dugną įkalto kuolo, o prie kito galo rišamas plytgalis arba sunkus akmuo. Tokį svarmenį įsibridę, nes kuolas būna įkaltas gylyje maždaug iki juosmens, meta tolyn į duobę. Galima įkalti krante ir užmesti, priklauso nuo to, kaip toli yra vaga.
Šitos „virvės“ paprastai net netraukia kelias savaites, tik kasdien ateina patikrinti ir pakeisti masalus. Tai draudžia taisyklės, bet nesu girdėjęs, kad taip gaudantys būtų įkliuvę inspektoriams.
Antrasis būdas – kelios „virvės“ po 1–2 kabliukus, kurie visada metami nuo kranto. Juos išdėsto ties krantų iškyšuliais, įlankų pradžioje, žodžiu, patogiose užmesti vietose. Irgi žvejojama ne pagal taisykles. Iš tiesų nereikalaujama turėti meškerykotį, galima būtų ir taip, bet privaloma budėti prie įrankių, o ne palikti juos nakčiai ir ateiti tik rytą pasiimti laimikio.
Vėgėlės dažniausiai giliai įryja masalą, tad nuo kabliuko nenusikabina. Visgi taip nutinka ne visada ir kuo toliau, tuo dažniau stebiu šią tendenciją gaudydamas dugninėmis – netgi šios plėšrūnės tampa atsargesnės.
Visgi esminis dalykas yra masalas. Neteisingai jį pasirinkęs gali kad ir dvi savaites prie upės prakiurksoti – nekibs. Čia kažkodėl vėgėlės išrankesnės nei Nemune, ten vis tiek per ilgesnį laiką varlę, žuvelę arba slieką įsiūlysi.
Neryje gaudymas sliekais didelės sėkmės neatneš. Kibs viena kita smulki vėgėlytė, nors dažniau naktinius sliekus apkramtys plakiai, žiobriai, gali netyčia ir šapalas praryti. Būna kartais, kad šapalai net gruodį griebia stambius „naktinukus“, tada paprastai kimba tik stambios šios rūšies žuvys.
O vėgėlėms reikia siūlyti žuveles. Nežinau, gal kad miestas ir varlių – įprastinio šių plėšrūnių maisto – nėra. Tačiau nedideles kuojytes, gružlius, aukšles vėgėlės ėda mielai, kaip pakaitalas bus šlyžiai ir pūgžliai. Beje, pastarųjų galima pasigauti ir su meškere.
Tai dar vienas Neries masalų pasirinkimo niuansas, nes kitur kitokios masalinės žuvelės geresnės. Ta prasme, kad pirmiau būtų gal šlyžys, gal pūgžlys, o po to jau karpinių žvynuotųjų smulkmė. Manding, kad prie kokio maisto vėgėlės įpratusios, tokį labiau ir ryja.
Tik reikia gyvų žuvelių, nes nugeibusios arba žuvų gabalėliai labai retai gundo vietines vėgėles. Tačiau žuvelių prasimanyti nėra taip paprasta, jas tenka gaudyti bradiniu, nes žūklės prekių parduotuvėse dabar retai rasi pirkti tokio masalo. O jei ir bus – karosai, kurie vėgėlėms, deja, visiškai neskanūs.
Man lieka mįsle iš kur atsiranda šiose vietose stambių vėgėlių, nes vasarą arba pavasarį jų čia niekas niekada nepagauna. Kita vertus, šios žuvys yra migrantės, tad veikiausiai atkeliauja iš kitų upės vietų, galbūt atplaukia net iš Nemuno, nors vargu ar iš Kuršmarių arba žemupio.
Vasarą Neries vidurupyje esu pagavęs ne vieną vėgėlę. Paprastai taip nutikdavo rugpjūtį arba rugsėjį žvejojant ūsorius, bet juos meškeriodavau ir čia – per savo ilgą žūklės stažą nepamenu, kad būtų pakliuvusi vėgėlė. Gal kokia viena ar dvi, bet tikrai smulkios, kitaip būtų atmintyje įstrigusios. Nemune ties Kaunu irgi rugpjūtį papuldavo „imamo“ dydžio vėgėlyčių – kartą, menu, per naktį sumeškeriojau net tris. Sliekais, suprantama...
Įdomu dar yra ir tai, kad Nemune vėgėlės masiškai pradeda kibti greičiau nei Neryje. Gana keista, nes (jei tik tos vėgėlės ne migrantės iš Nemuno žemupio, kuo, kaip sakiau, labai abejoju) Neries vanduo greičiau atvėsta, tad logiškai turėtų būti atvirkščiai. Kimba čia jos net plaukiant ižui, kitąsyk būtent tada ir būna geriausias kibimas.
Galima bandyti žvejoti neužšalusiose properšose, teko girdėti, kad kai kurie žvejai tai ir daro. Mačiau net jų pagautų žuvų. Nepatikėsite – vėgėlės svėrė po 2 kg ir daugiau...
Kaip matote, bent jau kauniečiams nebūtina trenktis į Nemuno žemupį, kai po nosimi vėgėlės plaukioja. Bet galbūt ten pagauta žuvis skanesnė?..
Romualdas Žilinskas
