Vasarinių ešerių beieškant

Ankstyvas rytas prie vandens žvejui žavus ne tik iš pakrantės krūmų sklindančiomis lakštučių trelėmis ar kylančios saulės spinduliuose žaižaruojančia rasa – didžiausią palaimą jam suteikia vaizdas, kurį mato lygiame lyg stiklas ežero ar tvenkinio paviršiuje. Tiesiog kraujas užverda, kada išvysta, kaip mažų žuvelių spiečius pažyra į šalis ir kažkokie mailiaus rijikai sudaužo vandens veidrodį. Ešeriai medžioja būriu, labai azartiškai ir tokias akimirkas spiningautojui yra nuodėmė praleisti. Dabar pagrindinis žvejo uždavinys yra atsirinkti tinkamiausią masalą ir nedelsiant sviesti į patį gaudynių šurmulį. Jei viskas apskaičiuota teisingai, paprastai spiningo viršūnėlė išlinksta vos pasukus ritę. Taip per tas porą valandų, kuomet kimba normalaus dydžio ešeriai, galima prigaudyti nurodytą taisyklėse normą. Paleisti tas žuvis ar paimti – tai jau kiekvieno meškeriotojo valia. Visgi ir pilname ešerių vandens telkinyje ne visame jo plote būna vienoda šių žuvų koncentracija, kadangi dryžuoti plėšrūnai irgi turi labiau ar mažiau mėgstamas vietas. Ne kartą esu rašęs apie savotišką fenomeną – gana daug ešerių plaukioja netoli besimaudančių žmonių, t. y. paplūdimiuose arba šalia jų.

Tai nutinka todėl, kad besimaudydami žmonės sudrumsčia vandenį, drumzlės privilioja mailių, o paskui smulkias žuveles atplaukia ir šie plėšrūnai. Kai kuriuose paplūdimiuose teko stebėti labai neįprastą vaizdą – vakarais poilsiautojai dar pliuškenasi vandenyje, o visiškai netoli jų jau vyksta ešerių medžioklė. Veikiausiai dryžuotieji būna tiek įpratę prie šių vasarai būdingų sąlygų, kad nelabai kreipia dėmesį į besimaudančius žmones. Pabandai spiningauti ir ešeriai kuo puikiausiai kimba. Tiesa aplinkiniai į tokią žūklę paprastai žiūri su tam tikra nuostaba – braido žvejys po paplūdimį tarp plaukikų ir traukia žuveles... Todėl tokiose vietose geriau jau spiningauti rytais, kai oras yra vėsesnis ir žmonių paplūdimyje nebūna.

Nupasakojęs apie „stiklinį vandenį“ ir „žyrančias į šalis žuveles“, pamaniau, kad ne visi rytai būna būtent tokie. Kitą sykį ešeriai gali maitintis ir žemesniuose vandens sluoksniuose, nes mailius dėl kokių nors priežasčių (planktonas – mailius – ešeriai yra neatsiejama grandinė) gali plaukioti viduriniuose sluoksniuose arba prie pat dugno ir plėšrūnų medžioklės mes neišvysime.

Nežinant vandens telkinio, tenka vaikščioti krantu arba braidyti priekrante ir po keletą kartų vis bandyti laimę skirtingose vietose. Jei pajutote, kad čia yra ešerių (jie gali nekibti, bet stuksenti į masalą arba vytis jį iki kranto), verta užtrukti ilgėliau ir bandyti rasti jiems patinkantį masalą. Dryžuotieji plauko būriais, netgi labai stambūs egzemplioriai mėgsta draugiją ir grupuojasi po 3–5 panašaus dydžio vienetus. Sprindinukų grupė gali būti netgi labai didelė ir tą zoną reikėtų apgaudyti nuosekliau.

Kad nereikėtų bergždžiai šlaistytis telkinio pakrante, vertėtų pirmiausiai patikrinti vietas, kuriose, bent jau teoriškai, turėtų būti ešerių. Kaip ir kitiems stovinčių vandenų plėšrūnams, taip ir ešeriams labai patogios vietos iš pasalų užpulti savo aukas yra įvairūs dugno nelygumai. Tvenkiniuose ar karjeruose tokių vietų netoli kranto galima rasti nesunkiai, tačiau kai kuriuose ežerėliuose priekrantės zona gali būti lėkšta. Tuomet vertėtų paieškoti augalų sąžalynų. Ten, kur jie baigiasi arba prasideda, taip pat didesniuose takuose tarp žolių gali glaustis ešerių būrelis. Aišku, reikalingas ir atitinkamas gylis, nes 0,5 m sėkliuje netoli augalijos normalaus dydžio ešerys bus nebent labai anksti ryte ar vakarėjant.

Visgi vienas pagrindinių faktorių ieškant dryžuotųjų yra saulė ir vėjo kryptis. Turiu omenyje, kad ešeriai labai nemėgsta tiesioginių saulės spindulių ir praktiškai visuomet stengiasi tūnoti šešėlyje. Tai labai patogu – plėšrūnas yra nematomas aukai, tačiau puikiai regi aplinką. Aukos regėjimą slopina saulė ir ji neįžiūri, kas dedasi tamsesniame šešėlio plote. Tačiau netgi nesimaitindami ešeriai vis tiek stengiasi būti nepastebimi, galbūt priežastis yra ir savisaugos instinktas – juk ir juos gali praryti stambesni grobuonys. Kaip ten bebūtų, tačiau dryžuotieji šalia povandeninių augalų, švendrų ar nendrių guotų glausis tik tuomet, kai saulė švies tokiu kampu, kai augalai ant dugno mes savo šešėlį. Tiesiog idealios šiuo atžvilgiu vietos yra įvairūs statiniai ant vandens: valčių prieplaukos, lieptai, stačios paaukštintos krantinės ir pan. Čia ešerių būna visą dieną, netgi nepaisant aplink esančio šurmulio. Tai galima palyginti su nedidelėmis nendrėmis apaugusiomis salelėmis ežero viduryje arba povandeniniais kalneliais, už kurių saulėtą dieną gali slėptis ešeriai keisdami savo dislokacijos vietą priklausomai nuo krentančio į vandenį jų šešėlio.

Vėjas irgi koreguoja ešerių būrių išsidėstymą vandens telkinyje. Nepaisant to, kad dabar vasara ir pietų ar vakarų vėjas beveik nevėsina vandens, tačiau jo sukeltos bangelės bei srovės neša į kažkurią telkinio pusę smulkų planktoną ir įvairius mikroorganizmus, kas pritraukia į tas vietas ir mailių. Atkreipkite dėmesį, kad kai kuriose įlankose tokiu metu vandens paviršiuje susidaro stora riebi plėvė, kartais prinešama įvairių nelabai estetiškai atrodančių dumblių, augalų likučių, putų ir pan. Tai, kas mums atrodo nelabai gražu, žuvims gali būti maistas arba bent jau tose vietose jos randa ką užkrimsti. Ir vėlgi tenka grįžti prie tos pačios nenutrūkstamos mitybos grandinės, kurios viršūnėje yra mūsų geidžiamas laimikis.

Taip pat reikia turėti omenyje, kad ešeriai minta ne vien mailiumi. Kada didelės bangos smarkiai išjudina dugno dumblą, ardo statesnius krantus, tai irgi gali pritraukti šias žuvis. Tiesa, spiningauti iš priešvėjinio kranto yra labai jau nepatogu, daug geriau tuomet gaudyti iš valties, kada išmetus inkarą toliau nuo kranto gali masalą mesti pavėjui į sausumos pusę, bet nenorėkite ešerius traukti vieną po kito užsimetę koją ant kojos – reikia ir galvą pasukti, ir tinkamus vilioklius pasirinkti...

Romualdas Žilinskas