Vasariniai naktinėjimai su spiningu rankose
Jei aštuntą ar devintą valandą vakaro man suskamba telefonas, devynis kartus iš dešimties atspėsiu, kas skambina. Be abejo, tai bus Deimantas ir užduos visada vieną ir ta patį klausimą: „Kur šiąnakt važiuosim žvejoti?“
Veikiausiai jus glumina mano nurodytos valandos. Nieko čia keisto, kadangi pastaruoju metu mudu beveik kas trečią naktį spiningaujam. Tiesą sakant, bičiulis – dar dažniau, aš ne visada turiu laiko arba tuo metu jau būnu žūklėje.
Deimantas – naktinio spiningavimo fanas. Jis taip žuvauja žiemą, pavasarį, rudenį ir, suprantama, vasarą. Jei išvardyčiau tik šių metų draugo laimikius, jūs manytumėt, kad meluoju – jie yra išties įspūdingi tiek žuvų skaičiumi, žvynuotųjų gabaritais, tiek ir rūšine sudėtimi.
Ešerys yra kitoks
Aš irgi mėgstu žuvauti tamsoje, net labai, bet, reikia prisipažinti, kitąsyk tiesiog būtina pažvejoti ir dieną. Naktis turi vieną bjaurų minusą – sunku normaliai tamsoje fotografuoti, gana dažnai nuotraukos gaunasi prastos. O man juk reikia straipsnius, na, kad ir šitą, kažkaip iliustruoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl Deimantui nepalaikau draugijos. Jų yra ir daugiau, bet dabar aš ne apie tai.
Kada vasaros karštis ima alinti kūną, protą, kitąsyk net ir sielą, sėdėti su meškere rankoje ar vaikščioti upės krantais bent kiek aukščiau pakilus saulei nejaučiu didelio malonumo. O ir nauda kokia – mūsų platumų žuvys tokiu paros metu ilsisi, kaupia jėgas vakarui, ankstyvam rytui ir nakčiai. Tiesa, tamsoje gerai kimba ne visos.
Jei kalbėsime tik apie spiningavimą, tai iš žvynuotųjų sąrašo drąsiai išbraukite ešerį. Nesakau, kad jo nesužvejosite, taip gali nutikti. Bet tokiu atveju naktis privalo būti giedra, šviesi, tyki, labai šilta. Net tokiomis idealiomis sąlygomis kibs ešerys tik per pirmąsias dvi sutemų valandas, galimai masalu susidomės valanda iki brėkštant.
Kaip matote, tas šviesiu paros metu palyginti lengvai suviliojamas plėšrūnas elgiasi išskirtinai. Aš taip sakau, dar ir todėl, jog per patį karštymetį vidury dienos kažin ar kokia žvynuotoji čiups voblerį arba guminuką, tačiau ešerys dirbtinių vilioklių nesipurtys.
Tamsią naktį daug nevaikštau
Tai man keista. Juk šapalas, salatis, kaip ir ešerys į masalus reaguoja praktiškai beveik vien akimis, tačiau pastarosios žuvys užkimba bet kuriuo nakties metu. Vasarą – tikrai. Nors, aišku, galioja ta pati taisyklė – pirmosios ir paskutinės sutemų valandos žvejojant aktyvias tamsoje žuvis dažniausiai yra produktyviausios.
Tiek šapalas, tiek ir salatis kartais masalus puikiai čiumpa labai tamsią naktį. Įdomiausia, jog jie būtent tada gali pradėti kibti apie kokią dvyliktą ar pirmą valandą, kada jau, regis, žūklė nenusisekė ir ruošiesi vynioti meškerę. Taip kartais nutinka itin tamsiomis naktimis, kai dangus aptrauktas tankiu debesų sluoksniu, neretai pučia smarkus vėjas, kitąsyk dar ir lynoja, žodžiu, oras bjaurus. Bet minėtos žuvys tarsi kokios vėgėlės tarsi prabunda ir griebia vilioklį.
Bet pats įdomumas, kad tada abiejų rūšių plėšrūnai atakuoja palyginti didelius voblerius, kas vasarą, bent jau šapalams, labai nebūdinga. Šiuo metų laiku dieną aš tokių gabaritų masalus paprastai siūlau stambesnėms lydekoms, bet šįsyk viskas klostosi kitaip.
Dar viena keistenybė – tai gali nebūti, tarkim, salačių mėgstami minnow ar šapalų dievinami crank – tiek vieni, tiek kiti grobuonys tokiomis sąlygomis dažniausiai bando ryti gana giliai neriančius shad. Ne tuos vadinamuosius „dypus“, bet neriančius maždaug 1,0–1,5 m gylio modelius.
Nekonkretizuosiu visų masalų, pasakysiu tik tiek, kad savo forma ir žaidimo braižu jie primena Lucky John Pro Anira voblerius. Beje, šiuos voblerius paminėjau neatsitiktinai, kadangi Lucky John Pro Anira išties yra vieni tų kibesnių „naktinių“ variantų.
Nereikia galvoti, kad tik šitokios formos ir animacijos masalai bus kibūs, jokiu būdu ne, kitąsyk „iššauna“ labiau šapalams ir salačiams įprasti vobleriai, tačiau dabar kalbu apie „bent kas antrą kartą“. Bet kokiu atveju vilioklių dydis būna apie 5–7 cm, skęstantieji, plaukiantieji ar neutralaus plūdrumo – neturi reikšmės. Kad ant tokių voblerių kimba salačiai – nieko neįprasto, bet šapalui, mano supratimu, vidurvasarį jie yra jau didoki, tinkamesni vėlyvam rudeniui, žiemai. Taip yra teoriškai, o praktiškai, kaip matote, būna kitaip.
Tiesa, šiuos voblerius griebia ir atitinkamo dydžio plėšrūnai, „nelegalūs“ sutemose daug rečiau pakliūva nei dieną. Smulkūs šapalai – praktiškai niekada. Tomis lietingomis, vėjuotomis ir itin tamsiomis naktimis gali nežengdamas nė žingsnio į šalį ten pat sugundyti ir salatį, ir šapalą. Arba ir po keletą šių rūšių plėšrūnų. Sunku pasakyti, kodėl.
Pasitaiko, kad pažvejoji kažkurioje vietoje, išsitrauki salatį, eini kitur. Bandai, bet nekimba. Patikrini dar vieną žūklavietę – irgi tuščia. Grįžti ten, kur kibo, padarai porą metimų – bac ir trauki šapalą. Dar pamėtai voblerį – vėl užkimba šapalas, tada dar ir salatis...
Todėl tamsią naktį labai daug krantais nevaikštau, nebraidžioju. Priežastis jau paaiškinau.
Tyliai, tyliai šviesią naktį...
Kuomet nusistovi pastoviai šilti, giedri orai, situacija klostosi kitaip. Tuomet naktis dažniausiai būna šviesi ir įprastesnė, jei lyginsi su diena, nes šapalai ir salačiai „nesusimaišo“, o ir apskritai žuvys labiau išsimėčiusios po upę. Ir girdi, net matai, kaip jos medžioja arba bent jau šokinėja, ant vandens paviršiaus skleidžia ratilus.
Dabar masalų pasirinkimas būna jau didesnis. Galima bandyti žuvauti taip, kaip žvejoji ir dieną, naudoti panašius voblerius. Bet galima mėginti spiningauti, kaip aprašiau prieš tai, siūlyti didesnius modelius.
Toks dviprasmiškumas kartais išmuša iš vėžių, nes plėšrūnai kimba tik gaudant kažkuriuo vienu būdu ir vienokiais masalais, jei pasirinksi ne tą variantą – liksi be laimikio. Gal ką ir sugundysiu vėliau pakeitęs taktiką, bet geriausios nakties valandos bus prarastos.
Aš ligi šiol dar niekaip negaliu paaiškinti vieno fakto: kodėl, tarkim, kažkuri naktis būna identiška vakarykščiai, tačiau žuvys kimba visiškai kita maniera – ant kitų masalų, kituose gyliuose. Spėju, kad jos jaučia orų kaitą, gal įtakos turi ir mėnulio fazė.
Net dabar, kai rašau šį straipsnį (liepos 2 d.), prisimenu vakarykščią ir užvakarykščią naktis. Jos buvo gana šviesios, be vėjo, tačiau vandens paviršiuje nesimatė jokių gyvybės ženklų. Švietė pilnatis, o paryčiui abu sykius ėmė lyti. Paprastai pilnatis savaip veikia žuvis ir jos kažkodėl nelabai kyla į paviršių maitintis. Panašiai jos elgiasi artėjant lietui, nes krenta slėgis.
Beje, nepaisant tokių „negyvų“ naktų, visgi žuvų kibimas šioks toks buvo, o žvynuotosios čiupo dienai būdingus masalus ir šviesiam paros metui būdingose vietose. Kalbu ne tik apie salačius ir šapalus, tačiau ir lydekas.
Apie lydekas nenorėčiau išsiplėsti, kadangi šia tema ruošiuosi rašyti atskirą straipsnį, bet pasakysiu, kad jos naktį irgi puikiausiai kimba. Ne visada, ne visur, tačiau pagauti galimybių yra tikrai nemažai.
Sterkai vadinami prieblandos plėšrūnais. Naktį jų žūklė gali būti, o dažnai ir būna, dar perspektyvesnė nei dieną. Ir dabar jau nekalbu apie vasarą, taip yra bet kuriuo metų laiku. Bet irgi nesiplėsiu apie jų spiningavimą, priežastys tos pačios, kurias minėjau kalbėdamas apie lydekas.
Šamų gaudymui naktis geresnė nei diena. Nors dėl ilgaūsių visgi dar pagalvočiau, nes šių plėšrūnų aktyvumas vasarą labiau įtakojamas orų nei paros laiko. Veikiausiai tiesa būtų tokia: naktį gerai gaudyti smulkesnius šamus, tada itin aktyvūs būna iki 5–7 kg šios rūšies plėšrūnai, patys didžiausieji irgi nemiega, tačiau jie lygiai taip pat gali nesumerkti akių ir dieną. Nors aš čia, kaip tas Eurolygos kovų komentatorius, jau gerokai „perspaudžiau“ su išsireiškimais – šamai juk turi labai prastą regą...
Grįžtant prie šiltų, ramių naktų, reikėtų pridurti, kad tada bet kurios plėšriosios žuvys labiau priartėja prie krantų, drąsiau medžioja mažesniame gylyje. Dėl šios priežasties galima sulaukti daugiau siurprizų. Malonūs bus jie ar ne, pasakysite, jei pavyks ištraukti užkibusią žuvį. Nors gal malonūs, jei laimikis ir nutrūks, juk adrenalinas yra vienas iš veiksnių, kuris skatina mus gaudyti žuvis.
Kartais nematai, bet išgirsti, kaip pliaukštelėjo stambi žuvis. Pirma mintis: ten buvo kelių kilogramų šapalas, gal salatis, gal šlakis ar iš jūros atplaukusi lašiša... Gal.
Bet visai įmanoma, kad nakties ramybę sudrumstė pakilęs į paviršių šamas ar net sterkas. Tik vargu ar tai bus lydeka. Didelė lydeka tamsoje elgiasi ramiai, jos tarsi nėra, bet išties – aštriadantė budi.
Nors nuolat kartoju tą patį, bet vis tiek priminsiu, jog žuvaujant tamsoje, reikėtų elgtis tyliai. Tada netgi miesto ribose, po tiltais ir panašiose vietose įsiviešpatauja ramybė ir žuvys daug labiau reaguoja į pašalinius garsus. Ypač į trepsėjimą krante, braidant užkliudytus dugno akmenis ir panašiai. Netgi garsūs šūkavimai aidu atsimuša ant vandens ir baido žvynuotąsias.
Tačiau šviesos bijo mažiau, nei mes manome. Jei ji yra išsklaidyta, pasišviečiame žibintuvėliu krante – žuvys apskritai nereaguoja į tokius žiburius. Aišku, kada koncentruotu ryškiu šviesos spinduliu vedžioji po vandens paviršių, tuomet salačiai, šapalai gali išsilakstyti. Bent jau kuriam laikui.
Žvejai paprastai naktimis spiningauja su ant galvos pritvirtintais žibintuvėliais, jie būna įvairaus galingumo. Bet geriau, jei keisite masalą, rišite pavadėlį ar dar ką sugalvosite daryti, kad reikės pasišviesti, nusisukite į kranto pusę – apsidrauskite.
Todėl ir mano fotografavimai, apie kuriuos užsiminiau rašinio pradžioje, taip pat nėra labai geras dalykas naktinėje žūklėje, nes fotoaparato blykstė yra itin ryški.
Romualdas Žilinskas
